Ar kada nors sužinosime, ar Dievas egzistuoja?

Niekas neįrodė, kad Dievas egzistuoja, bet niekas neįrodė, kad Dievo nėra. Ar teisybės išsiaiškinimui reikia stebuklo?

Tai kainavo daugiau nei 13 milijardų dolerių ir truko 14 metų, bet galiausiai, kaip ir tikėtasi, Dievas pasirodė. Užplūdo džiaugsmas ir palengvėjimas. Įvyko tai 2012 metais ir nuo to laiko įrodymai tik sustiprėjo. Netikėjimui vietos neliko. Dievas yra tikras. Žinoma, ne Dievas, bet „dieviškoji dalelė“, kitaip, Higgso bozonas.

Ak, jei Dievo įrodymas būtų toks paprastas. Sprendžiant šį klausimą, išlietos statinės rašalo ir kraujo, bet klausimas iš esmės neišspręstas. Tikėjimas dievu ar dievais lieka tikėjimo reikalu. Lygiai, kaip ir netikėjimas. Vienintelė nuosekli ir racionali pozicija – agnosticizmas.

Žvelgiant paviršutiniškai, esamos padėties pakeitimas atrodo nepasiekiamai toli. Viena yra pademonstruoti Higgso bozono egzistavimą – materialios esybės, kurią aprašo dalelių fizika. O kaip galima tai atlikti su stebuklinga būtybe, kuri be visa kita, yra visur ir niekur, pastovi ir kintanti, pažini ir nesuvokiama?

Tokios kliūtys vieną ar kitą pusę palaikančių mokslininkų ir filosofų nesustabdė. Teistams pagrindinis argumentas buvo natūralaus pasaulio sudėtingumas. Juk kažkas tokio gražaus ir funkcionalaus, kaip akis ar drugelis, yra nepaneigiamas kūrėjo įrodymas? Iš pirmo žvilgsnio įtikinamas argumentas, vėliau prisikėlęs kaip protingas sumanymas ir pagrindinė jo pagrindimui naudojama nesupaprastinamo sudėtingumo idėja, pasirodė esanti labai netgi supaprastinama. Tereikia ilgai veikiančios natūraliąja atranka paremtos evoliucijos.

Mokslui progresuojant, toks akivaizdumu paremtas, evidencinis, teizmas ỹra ir kai kurie šiuolaikiniai religijos filosofai užėmė vadinamąją reformuotos epistemologijos poziciją. Jie tvirtina, kad Dievo egzistavimui nebūtini jokie pateisinimai ar įrodymai. Dievas tiesiog yra, taškas.

Besiremiantiems mokslu, tai atrodo kaip beviltiškas išsisukinėjimas, tad sustiprėjo evidencinis ateizmas. Viena jo kryptis yra proto pašalinio produkto hipotezė, teigianti, kad žmonių smegenys suderintos religiniam tikėjimui, nes, be visa kita, jos yra „hiperaktyvus agentų aptikimo įrenginys“ – itin lengvai suveikianti prielaida, kad viską aplinkoje kažkas sukelia – dažnai nematomas agentas. Tokia išsivysčiusi sistema mūsų protėviams suteikė pranašumą: krūmuose šnarančio gyvūno buvimo sudievinimas reiškė, kad jie geriau pasirengę pulti arba bėgti. Tačiau dabar tai reiškia, kad esame linkę regėti nematomą ranką daugumoje, jei ne visuose, reiškiniuose, kurių negalime iš karto paaiškinti.

Fizikas Victoras Stengeris buvo vienas iš didžiausių evidencinio ateizmo veikėjų. 2007 metais jis išleido knygą God: The Failed Hypothesis, kurioje nurodo, kad milijardų garbinamas „abraomiškasis“ Dievas arba egzistuoja, arba ne. Jei egzistuoja, turi būti pasekmės, kurias galima užfiksuoti.

Nebuvimo įrodymas

Stengeris (kuris mirė 2015 metais ir dabar gal laisvalaikiu atgailauja) išvardino ne vieną tokią pasekmę. Pavyzdžiui, jeigu Dievas yra moralės šaltinis, nereligingi žmonės turėtų būti amoralesni už religingus. Jei Dievas sukūrė visatą, turėtume regėti stebuklų žymes fizikos ir kosmologijos dėsniuose. Jei Dievas atsako į mūsų maldas, maldos už sergančiuosius turėtų veikti kaip vaistas ir klinikiniai tyrimai turėtų tai parodyti. Kol kas nė vienas iš tų dalykų nėra užfiksuotas, tvirtino Stengeris, tad turėtume grįžti prie nulinės hipotezės: Dievas neegzistuoja.

Pasak Scotto Aikino, religijos filosofo iš Vanderbilto universiteto Nashville’yje, Tennessee’io valstijoje, Stengerio išvada galioja. „Įrodymai remia faktą, kad Dievas neegzistuoja,“ sako jis. „Laikausi nuomonės, kad įrodymų nebuvimas yra nebuvimo įrodymas.“

Yra ir daugiau priežasčių atmesti Dievo hipotezę, iš kurių ne paskutinę vietą užima ir jos kuriami logikos paradoksai, pažymi jis. Ar galėtų visur esantis ir visagalis Dievas sukurti paslaptį, kurios nežinotų, ar akmenį, kurio negalėtų pakelti? Ir dar garbinimo paradoksas: jis reikalauja visiško atsidavimo Dievo valiai, tačiau teigia, kad esame autonomiškos būtybės.

Nuo evidencinio ateizmo argumentų yra daug būdų išsisisukti. Vienas iš jų – „dieviškasis paslaptingumas“, teigiantis, kad Dievas apsireiškia tik žmonėms, kurie labai labai nori santykių su Dievu, ir tik įveikusiems kliūtis. Jei tai tiesa, nieko keisto, kad ateistai nemato jokių įrodymų.

Nesunku suprasti, kad tokią hipotezę ginčyti – bergždžias reikalas: kaip ir sąmokslo teorijos, ji apsaugo save nuo paneigimo. Taip ji atsiduria už mokslo ribų, kur šiaip ar taip dauguma tikinčiųjų ir skiria vietą Dievui. Ir tai tikriausiai į gera: jei Dievui kur nors ir yra vieta, tai būtent ten.

Leave a Reply