Ledų istorija

Istorija apie ledų atsiradimą panaši į pasaką. Iki šiol niekas negali tiksliai pasakyti, kada, kas ir kur juos išrado…

Skanėstas iš kalnų

Dar neseniai buvo manoma, kad ledus išrado Aleksandras Makedonietis. Savo puotoms jis įsakydavo iš kalnų viršūnių pristatyti sniego ir ledo.

Pasikeisdami vergai skubėjo atnešti ledo į karališkuosius rūmus. Ten jis buvo trupinamas, maišomas su vaisių sultimis ir kitais ingredientais, kol susidarydavo tiršta masė, kuri buvo patiekiama garbiems svečiams. Tačiau išaiškėjo, kad šio karališkojo deserto paslaptį didysis karvedys sužinojo iš Persijos, kur jo receptas buvo atvežtas iš Kinijos. Persijoje, kaip ir senovės Atėnuose, ledo skanėstas buvo prieinamas visiems. Jis buvo parduodamas gatvėse. Ledo pristatymo būdas ir demokratinėje Graikijoje buvo toks pat — šį darbą atlikdavo vergai.

Senovės Romoje vaisiniai ledai ilgą laiką buvo prieinami liaudžiai. Tačiau patrakėlis romėnas Neronas, įgijęs valdžią, griežtai uždraudė visur, išskyrus imperatoriškuosiuose rūmuose, pardavinėti ledus. Netoli rūmų buvo iškasti didžiuliai rūsiai, kur buvo saugomas iš kalnų atvežtas ledas.

Žlugus Romai, ledų gamybos receptas buvo ilgam užmirštas.

Vaisiniai ledai į Europą sugrįžo XIII amžiuje garsaus italų keliautojo Marko Polo dėka. Jis iš Kinijos atvežė jų receptą. Italai greitai įsisavino ledinių citrinos skonio rutuliukų gamybos technologiją. Ledų gamybai jau nebereikėjo varyti vergų į kalnus — pirkliai rausė gilius rūsius, kuriuose citrinos sultys karštuoju metų laiku užšaldavo pačios. Kad produktas turėtų rafinuotą skonį, sultis maišydavo su medumi, vanile ir vynu. Ledų skonis buvo italų naujovė, kol į Paryžių kartu su Prancūzijos karaliaus nuotaka florentiete Jekaterina Mediči neatvyko jos virėjas Buontalentis. Jis išmokė prancūzus gaminti „limonadą“ — taip buvo vadinami ne tik gaivieji gėrimai, bet ir užšaldytos citrinų sultys.

Ledai – damoms

Tačiau tikroji ledų gamybos revoliucija įvyko tada, kai kažkoks Tirtonis išmoko užšaldyti saldų kremą iš pieno, cukraus ir vanilės. Patiekalas buvo vadinamas „neapolietiškais ledais“, o vėliau — tiesiog „ledais“, arba „glace“ — taip prancūzai vadina ledus iki šiol. Naujiena turėjo stulbinamą sėkmę, ypač po to, kai ledai imti padavinėti madingoje, siciliečio Prokopio atidarytoje Paryžiaus kavinėje. Pavadinimas „Prokop“ klesti ir šiandien. Naujasis desertas buvo toks populiarus, kad 1676 metais Paryžiuje buvo atidaryta net 250 kavinių, kur buvo siūloma ledų. Kavalieriai stovėdavo eilėse, kad pavaišintų savo damas desertu, kuris buvo patiekiamas mažose vazelėse su grakščiu sidabriniu šaukšteliu.

Saldus desertas lėtai, bet įtikinamai užkariavo pasaulį. Be to, kiekviena šalis įnešdavo į ledų gamybą kažką nauja. Austrai, besižavintys kava, ją „sujungė“ su ledais ir pasiūlė pasauliui garsiąją „gliase“ kavą. Italai tęsė eksperimentus su vaisiais, todėl jų ledai buvo labiau panašūs į želę — net iki šiol jie vadinami „gelato“. Prancūzų bandymas — kad ledai tirptų kuo lėčiau. Jie į pieną pildavo grietinėlės, plaktų kiaušinio baltymų, o vėliau įdėdavo ir sviesto. Pirmieji šį receptą naudojo Plombjer-de-Ben miestelio, kažkada garsėjusio mineraliniu vandeniu, meistrai. Jo garbei nauja ledų rūšis gavo plombyro pavadinimą.

Ledų tortas – Napoleonui

Ledai pateko ir į Ameriką, kur tapo mėgstamiausiu vietos elito desertu — 1813 metais Džeimso Medisono, ketvirtojo JAV prezidento žmona, pagamino 15 kibirų ledų iškilmingos vyro inauguracijos proga.

1843 metais smuklininko iš Niujorko duktė Nensė Džonson išrado ledų gamybai skirtą rankinį įrenginį. Į jį buvo dedama grietinėlės, pieno bei cukraus mišinio ir greitai sukama. Per valandą buvo galima pagaminti 5 litrus skanėsto. Norinčiųjų investuoti savo pinigus į ledų gamybą neatsirado, ir Nensė pardavė savo išradimą komersantui Džekobui Fuselui, kuris sugalvojo padidinti įrenginio tūrį, o rankeną pakeisti pavara. Pasinaudojęs anglo Tomo Masterso išradimu — greitai pagaminti ledą iš vandens, druskos, salietros ir amonio nitrato arba kalcio chlorido, — jis 1851 metais atidarė Baltimorėje pirmąjį ledų, tapusių milijonų žmonių skanėstu, fabriką.

Europa bandė aplenkti Ameriką — išrado vis naujų kulinarinių subtilybių. Į ledus buvo dedama vaisių, riešutų, šokolado, sausainių gabalėlių ir net gėlių. Tikruoju „ledų imperatoriumi“ tapo Napoleonas III, kurio dėka itin populiarūs tapo sluoksniuoti ledų tortai, užpilti likeriu, užbarstyti uogomis ir tarkuotu šokoladu. Tačiau, nepaisant šių subtilybių, Amerika vis tiek išliko „visos planetos priešakyje“. Čia pirmą kartą buvo pagaminta tokia garsi ledų rūšis, kaip vaflinis ragelis. 1904 metais Sent Luiso mugėje pirmą kartą pademonstruotas automatas, kuris per valandą pagamindavo 200 vaflinių ragelių su saldžiu įdaru.

Šiek tiek vėliau Čikagoje 35-erių parduotuvės savininkas Krisas Nelsonas, pastebėjęs, kaip blaškosi mokiniai, nežinodami, kam išleisti paskutinę monetą — ledų rutuliukui ar šokoladukui, nusprendė „sujungti“ abu produktus — aplieti ledus šokoladu. Nelsonas juos pavadino „Eskimo pie“, arba „Eskimo pyragaičiu“. Pavadinimas prigijo ir 1919 metais buvo užpatentuotas. Keliaudamas po Ameriką su savo prekėmis, Nelsonas padarė dar vieną išradimą — kad apsaugotų „Eskimo pyragaitį“ nuo dulkių, įvyniojo jį į popierių, o kad ledai neišteptų rankų, sugalvojo užmauti juos ant pagaliuko.

Brangiausias – plombyras

XX amžiaus pradžioje ledų skanėstai buvo parduodami ne tik kavinėse — jie tapo masinių renginių palydovais. Parkuose, mugėse, paplūdimiuose — visur buvo galima matyti ryškią „būdelę“ su saldžia preke. Buvo ir ledų išnešiotojų (juo dirbo ir jaunasis Džekas Londonas), kurie nešiodavo dėžutes, pilnas šaldytų ledų. Ledų pardavėjo vežimėlis atsirado XIX amžiaus pabaigoje, tačiau ilgą laiką buvo prekybininkams neleistina prabanga. Kadangi vaflinių stiklinėlių dar nebuvo, ledų porcija buvo dedama į alavinę vazelę su pasidabruotu šaukšteliu. Vėliau dėl vagysčių šaukšteliai buvo pakeisti mediniais.

1950 metais anglų chemikai, tarp kurių buvo ir jaunoji Margareta Tečer — būsimoji „geležinė ledi“, išrado „minkštus ledus“. Anglams pasisekė leduose padvigubinti oro kiekį ir sukurti švelnų, tirpstantį burnoje produktą, nepakeičiamą jokiomis kitokiomis konditerinėmis subtilybėmis. 1960-aisiais išpopuliarėjo ir šerbetas — kremo konsistencijos užšaldytos vaisių sultys. Šiandien madingiausias „minkštas“ desertas — pagal specialią technologiją užšaldytas jogurtas. Manoma, kad jis geriausiai išsaugo naudingąsias vaisių savybes.

Ledų gamyboje yra ir nacionalinių ypatumų. Japonijoje gaminami kalmarų ir krevečių skonio ledai. Turkijoje mėgstami ledai iš laukinių orchidėjų. Manoma, kad jie sustiprina vyrų potenciją. Malaizijoje populiarūs ledai iš kvapiojo duriano. O Prancūzijoje atsirado ledų, turinčių austrių, česnako bei rokforo sūrio skonio.

Tačiau „klasika“, kaip ir anksčiau, yra vertinama. Prancūzų plombyras yra patys brangiausi ledai, nes jie gaminami pagal seną technologiją iš angliško migdolinio kremo, plaktos grietinėlės ir pagardintų vyšnių likeriu vaisių. Receptai ir gamybos technologija uoliai saugomi, yra tokių plombyro rūšių, kurių sudėtyje — 15-20 komponentų. Tiesa, pagrindiniai saldžiojo produkto ingredientai yra tie patys, kaip ir prieš šimtą metų — pienas ir cukrus.

Leave a Reply