Kaip buvo surasti „Hobitai“, Jėzaus valtis ir net mamutas po sojomis: 10 fantastiškų archeologinių atradimų, padarytų netyčia

Archeologai – tai žmonės, kurie paskiria savo gyvenimą tam, kad pasauliui atskleistų senovės pasaulio istoriją. Vis dėlto, kartais pritrenkiančius atradimus padaro ir visiškai paprasti, atsitiktiniai žmonės – kartais net nesuvokdami, kaip jiems pasisekė. Įsivaizduokite, kas būtų, jei didindami būstą, išgriautumėte vieną sieną, o už jos rastumėte senovines katakombas – o juk tokių dalykų nutinka.

Portalas „BrightSide.me“ atrinko 10 įspūdingiausių archeologinių atradimų, kurie buvo padaryti atsitiktinai.

10. Mamutas po sojomis

Jamesas Bristle su draugu kaip įprasta kapstėsi sojų pupelių lauke, kai pajuto, kad kažką užkabino. Įsivaizduokite, kaip jie nustebo, kai galiausiai paaiškėjo, kad pietų Mičigano laukuose jie iš tiesų aptiko gigantišką 15 000 metų amžiaus gauruotąjį mamutą.

Ir tai buvo ne šiaip atradimas. Žinomas Mičigano universiteto mamutų ekspertas Danielis Fisheris sako, kad šis 2015 m. radinys gali 4000 metų paankstinti žmogaus atsiradimo Šiaurės Amerikos teritorijoje datą – nes ant mamuto yra žymių, kad jį sumedžiojo būtent žmogus. Iki tol manyta, kad žmonės į Šiaurės Ameriką atvyko tik prieš 11 000 metų.

9. Childeriko žiedas

Tai masyvus (beveik 3 cm skersmens!) frankų karaliaus Childeriko I (V a.) antspaudinis žiedas, o taip pat – Childeriko I-ojo lobio dalis. Jį 1653 m. Turnė mieste (dabartinė Belgija) rado darbininkas Adrienas Quinquinas, kasdamas pamatus Sen Briso bažnyčiai.

Be žiedo, darbininkas rado šimtus monetų, auksinius kardus su puošniomis makštimis, žirgų prabangius pakinktus, auksuotą fakelą, iš aukso nukaltą jaučio galvą ir 300 auksinių bičių. Childerikas I-asis buvo Chlodvigo I-ojo tėvas – kitaip sakant, tėvas žmogaus, kuris suvienijo frankus ir pradėjusio Merovingų dinastiją.

8. Graubalio žmogus

Tai buvo visiškai paprasta pelkė, kurioje darbininkai kasė durpes – iki tos akimirkos, kai vieno iš jų kastuvas atsitrenkė į kažką nedurpiško. Paaiškėjo, kad tai – dabar jau vadinamoji Graubalio mumija: puikiai išsilaikęs (tiesą sakant – pirmas visiškai pilnai išlikęs, nuo plaukų iki nagų) žmogaus kūnas iš III a. pr. m. e. Kūnas buvo išsilaikęs taip tobulai, kad mokslininkai net sugebėjo paimti jo pirštų atspaudus.

7. Hobitai

Tiesą sakant, Australijos ir Indonezijos archeologų komanda ieškojo įrodymų apie žmonių migraciją iš Azijos į Australiją. Ir „hobitais“ pavadintų hominidų atradimas buvo padarytas netyčia – mokslininkai oloje netikėtai aptiko visiškai neįprastą skeletą.

Ar „Hobitai“ buvo paprasčiausiai deformuoti šiuolaikiniai žmonės? O gal – visiškai atskira rūšis? Dėl šito dalyko vieningo atsakymo nėra iki šiol – bet akivaizdu, kad atkastas egzempliorius turėjo ne tik mažą kūną, bet ir neįprastai mažas smegenis.

6. Romėnų vila galiniame kieme

Vienam britui pasisekė dėl to, kad jis buvo įnoringas: vyriškis įkalbėjo elektrikus nutiesti elektros magistralę jo valdose ne oru, bet po žeme. O šie, kasdami tranšėjas galiniame kieme, atkapstė puošnios romėnų laikų vilos likučius.

Beveik pusmetrio gylyje slypėjusios mozaikos grindys puikiai atrodo ir iki šiol – o taip pat yra ir puiki tyrimų medžiaga archeologams, tyrinėjantiems romėniškosios Britanijos istoriją.

5. 5000 metų amžiaus alpinistas

Vokiečių turistų šeima ramiai sau žygiavo Hauslabjocho ir Tisenjocho kalnų perėja – ir netikėtai pastebėjo žmogaus kūną. Iš karto nusprendę, kad tai yra koks nors žuvęs alpinistas, kreipėsi į atitinkamas tarnybas – bet įsivaizduokite jų – o ir likusio pasaulio – nuostabą, kai sužinojo, kad jų rastas kūnas – gal ir alpinisto, bet gerokai senesnio, nei jie galėjo įsivaizduoti: maždaug 5000 metų amžiaus.

Oetzio vardas seniausiai Europos natūraliai mumijai buvo suteiktas pagal radimvietę – Oetzio Alpes (vok. Ötztaler Alpen). Ir tai – labai vertingas radinys, atskleidžiantis daug vertingų žinių apie neolito laikų europiečių gyvenimą.

Beje, įdomi detalė – netrukus keli žmonės, susiję su mumijos atradimu, mirė – dėl ko, žinoma, pasklido gandas, kad mumija yra užkeikta. Bet mokslininkai ramina – prie mumijos dirbo keli šimtai žmonių, ir visi likę kažkaip dar gyvi.

4. Katakombos už sienos

Slaptavietės, slapti kambariai pilyse viduramžiais gana įprastas dalykas. Bet vienam vyrui XX a. Turkijoje pasisekė labiau: už vienos šiek tiek įtartinos savo namo sienos vyrukas rado tunelį, vedantį į 60 metrų gylį – o galiausiai sužinojo netyčia turintis rūsį, galintį sutalpinti iki 20 000 žmonių. Tiesą sakant – ištisą dviejų aukštų požeminį miestą.

Manoma, kad olomis naudotasi jau VIII-VII a. pr. m. e., bet galutinai viskas buvo įrengta apie V-X amžius. Vėliau šias erdves naudojo vietiniai krikščionis – kai miestą XIV a. puldinėjo mongolai.

3. Žmonijos meno lopšys

Jei kas pamini priešistorinių žmonių piešinius ant uolų, daugumai prieš akis greičiausiai iškyla Lescaux olų piešinys – kaip labiausiai tiražuojamas uolinių piešinių pavyzdys.

O jį visiškai netikėtai Prancūzijoje aptiko 18-metis Marcelis Ravidatas, iš pradžių net nesupratęs, kad aptiko kažką ypatingo – pirmą kartą patekęs į olą, piešinių jis net nepastebėjo. Bet štai toliau tyrinėdamas atrastą vietą su trimis draugais, aptiko ant sienų nupaišytus žvėris.

1948-aisiais metais ola buvo prieinama visiems – bet netrukus buvo pastebėta, kad dėl oro taršos, dulkių ir anglies dioksido (turistų kvėpavimo išdava) piešiniai ėmė blukti. Piešiniai buvo restauruoti, bet nuo tol ola yra kruopščiai stebima, o lankytojai – nebeleidžiami.

2. Joašo stela

Dar vienas radinys – tiesa, kontraversiškas. Joašo stela (angl. Jehoash Inscripton) – neaišku kiek autentiškas radinys, aptiktas statybvietėje arba musulmonų kapinėse netoli Kalno šventovės Jeruzalėje. Stela pasakoja apie Jeruzalės statybas, kurias galimai vykdė Judėjos karalius Joašas (IX-VIII a. pr. m. e) – bet ne visi sutinka su artefakto autentiškumu. Netrūksta nuomonių, kad stela iš tiesų yra šių laikų klastotė – taip manoma dėl to, kad tekste naudojama nevienalytė žodžių rašyba ir bent poros abėcėlių raidės.

1. Jėzaus valtis

Du broliai – Moshe ir Yuvalis Lufanai – buvo tiek žvejai, tiek mėgėjai archeologai, kurie domėjosi Izraelio istorija. Ir kai 1986 m. Galilėjos (arba Kinereto) ežero vanduo dėl ištikusios sausros nusėdo, jie, tyrinėdami naujai susikūrusį paplūdimį, aptiko senovinės valties likučius.

Broliai pranešė apie radinį profesionaliems archeologams, šie ėmėsi tyrimo ir štai – Galilėjos valtis yra oficialiai datuojama tarp I a. pr. m. e ir I mūsų eros amžiaus. Žinoma, naivu būtų manyti, kad šia valtimi plaukiojo legendinis Jošua iš Nazareto – bet nenuginčijamas faktas yra tai, kad valtis daugmaž atitinka mitinius biblinius laikus, todėl gali būti nebloga tuometinės buities iliustracija.

 

 

Leave a Reply