Viena iš neeilinių istorijų apie Laukinius vakarus: kaip apsukrus verslininkas sugundydavo kalinius vedybomis ir kaip tai sugriovė vieną Amerikos miestą

1719 metais ekonomistas ir verslininkas Johnas Law nusprendė pasiūlyti kaliniams Paryžiuje tai, ko jie vargiai galėtų atsisakyti.

Jis pasiūlė kaliniams laisvę, tačiau su viena sąlyga – jeigu jie yra pasiryžtų vesti prostitutę ir iškeliauti gyventi į Luizianos valstiją (JAV). Visi, sutikę su tokiu pasiūlymu, buvo surakinami su prostitutėmis grandinėmis – o atrakinami, kuomet pasiekdavo JAV pakrantę.

J.Law netgi keliaudavo po ligonines ir ieškodavo girtuoklių ar luošų kareivių, surasdavo jiems prostitutes ir įsodindavo juos į laivą, plaukiantį į Luizianą.

Tie, kurie padarydavo tai savanoriškai, gaudavo žemės sklypą ir materialinį aprūpinimą – darbą J.Law Misisipės kompanijoje. Dauguma žmonių, atkeliavę į Luizianą būna alkani, be jokio aprūpinimo ir be pastogės, ten, kur jie išsilaipindavo, niekas nenorėdavo jiems duoti darbo, maisto ar pastogės. Dauguma tokių susirgdavo ir numirdavo net nespėję gauti užgyventi jokio turto.

Naujieji imigrantai apsigyvendavo Biloksio mieste, kur gyveno ir senieji imigrantai – tačiau dėl išaugusio nusikalstamumo ši vieta neteko savo patrauklumo tiems, kurie jau gyveno čia seniau – senbuviai patraukė į rytus, link Naujojo Orleano.

1720 metais Naujasis Orleanas gyventojų skaičiumi ženkliai išaugo, o J. Law Misisipės kompanija neteko daug darbuotojų. Kolonistai ėmė protestuoti prieš naujuosius imigrantus, o Prancūzija į tai sureagavo uždrausdama deportacijas iš šalies.

Nepaisant to, į Luizianą atvyko trečiasis ir paskutinis imigrantų laivas. Žala jau buvo padaryta, ir net kareiviai ėmė keltis į rytus – dėl ko Misisipės pakrantėje liko gyventi tik J.Law atgabenti imigrantai. Jiems sunkiai sekėsi sudurti galą su galu, tačiau 1767 metais dauguma jų buvo priversti bėgti, nes niekas jų nebesaugojo nuo vietinių indėnų.

Nors J.Law idėja atrodė tarsi geras sandoris, nėra žinoma, ar į JAV atvykę kaliniai nepersigalvodavo ir nenorėdavo grįžti į kalėjimus – mat kelio atgal jau nebūdavo.

J.Law mėgino įrodyti investuotojams, kad Luiziana yra pelninga. Bankas netgi ėmė klastoti dokumentus ir potencialiems investuotojams spausdinti piniginius čekius. Ilgainiui paaiškėjo, kad išspausdintų padirbtų čekių suma viršijo banke laikomų metalinių monetų sumą.

J.Law buvo pašalintas iš savo užimamų pareigų ir pabėgo į Briuselį. Vėliau jis persikėlė gyventi į Veneciją ir iki pat savo mirties pragyveno iš azartinių lošimų.