Mokslininkas mano įminęs Stounhendžo paslaptį – galbūt jau aišku, kodėl šis paslaptingas objektas stovi ten, kur stovi

Nors tradiciškai Stounhendžas laikomas vienu iš paslaptingiausių Didžiojoje Britanijoje esančių archeologinių paminklų, vienas mokslininkas teigia įminęs metų metais žmoniją kankinusią jo egzistavimo mįslę.

Britų archeologas Mike‘as Pittsas pateikė teoriją, paaiškinančią, kodėl Stounhendžas stovi ten, kur stovi. Mokslininkas laikosi nuomonės, kad šį statinį sudarantys akmenys toje vietoje gulėjo ir prieš milijonus metų – gerokai anksčiau nei ją atrado žmonės, rašoma portale „The Sun“.

Stounhendžu besidomintiems specialistams niekaip nepavyksta atsakyti į vieną iš sudėtingiausių klausimų – dėl kokios priežasties buvo būtina įveikti didžiulius atstumus tempiant milžiniškus akmenis, kad jie atsidurtų iš pažiūros niekuo neypatingoje Anglijos vietoje – Solisberio lygumoje.

Ypač didelę nuostabą toks faktas kelia todėl, kad iš vertikalių akmenų, arba smiltainio luitų, suręstas monumentalus objektas, daugelio mokslininkų sutarimų, atsirado neolito eroje, o tuo metu gyvenusiems žmonėms pergabenti masyvius akmens blokus turėjo būti ypač sudėtinga.

Archeologas M. Pittsas teigia, kad du didžiausi (ir patys svarbiausi) luitai gulėjo toje vietoje ne vienu milijonu metų anksčiau nei čia atskėlė žmonės.

Remiantis leidinyje „British Archaeology“ paskelbta teorija, Saulės padėtį per saulėgrąžą atitinkantis akmenų išdėstymas tėra atsitiktinumas.

Tik dėl šio atsitiktinio akmenų ir Saulės padėties sutapimo vietovė patraukė ankstyvųjų Didžiosios Britanijos teritorijos gyventojų dėmesį. Vėliau veikiausiai buvo nutarta konstrukciją atitinkamai papildyti, kad ji labiau primintų monumentą.

Didžiausias Stounhendžo luitas – Kulno akmuo. Jis sveria apie 60 tonų ir stovi maždaug per 75 metrus nuo apskritimo centro.

Dar aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje M. Pittsas atkreipė dėmesį į netoli šio akmens kadaise buvusią šešių metrų skersmens duobę.

Dabar duobė užberta žemių, bet ji, šiaip ar taip, per plati, kad būtų galima manyti, jog toje vietoje galėjo stovėti dar vienas vertikalus luitas. Labiau tikėtina, kad čia gulėjo milžiniškas riedulys.

Iš pradžių buvo manyta, kad šių smiltainių luitų Solsberio lygumoje kadaise nebuvo, tačiau vėliau pavyko įrodyti, kad toks spėjimas klaidingas. Taigi, visai gali būti, kad Stounhendžą sudarantys akmenys nuo seno buvo šioje vietoje, todėl jos niekaip negalima laikyti atsitiktinai pasirinkta.

„Anksčiau buvo daroma prielaida, kad visi Stounhendžo luitai atkeliavo iš Malboro aukštumų, esančių daugiau nei už 30 kilometrų nuo šios vietovės, – sakė M. Pittsas leidiniui „The Times“. – Tačiau idėja, kad kai kurie luitai galėjo visada čia būti, darėsi vis labiau tikėtina. Štai Kulno akmuo veikiausiai buvo iškastas iš tos didžiulės duobės. Kai tenka vilkti tokių įspūdingų gabaritų objektą, pirmiausia pravartu jį aptašyti ir taip bent šiek tiek sumažinti jo svorį. Todėl galima spėti, kad šis luitas nebuvo gabentas labai dideliu atstumu. Logiška manyti, kad Kulno akmuo nuo seno gulėjo maždaug toje vietoje, kurioje yra ligi šiol, tik pusė jo galėjo būti žemėje.“

Esama ir dar vienos į netoli Kulno akmens esančią panašios neaiškios paskirties duobės. Ji yra prie pat Stounhendžo apskritimo centro.

M. Pittsas mano, kad ir joje kadaise galėjo būti milžiniškas smiltainio riedulys.

„Gali būti, kad pačioje ledynmečio pabaigoje, čia buvo du be galo dideli ir gerai pastebimi smiltainio rieduliai. Ko gero, jie buvo didžiausi akmenys visoje Solsberio lygumoje, gulėję visiškai prie pat ašies, susidarančios sujungus taškus, ties kuriais vasaros ir žiemos saulėgrąžų dienomis kyla ir leidžiasi Saulė“, – sako mokslininkas.

M. Pittsas tvirtina, kad riedulys galėjo būti panaudotas gaminant 16 numeriu pažymėtą luitą, patraukusį dėmesį dėl kiek neįprastos išvaizdos.

„Luitas išsiskiria labai keista forma, – sako M. Pittsas. – Jei akmenys būtų atgabenti iš Malboro aukštumų, jie neatrodytų tarsi specialiai suformuoti, o šis luitas tolydžio siaurėja ir baigiasi išties siaura viršūne.“

Ką dera žinoti apie paslaptingiausią archeologijos paminklą Didžiojoje Britanijoje

Stounhendžas – tai priešistoriniais laikais datuojamas archeologijos paminklas, esantis Viltšyro grafystėje, Anglijoje. Jį sudaro apskritimu sustatyti maždaug 4 metrų aukščio ir 2 metrų pločio akmenys. Kiekvienas akmuo sveria po maždaug 25 tonas. Pasak mokslininkų, statinys atsirado maždaug 3000–2000 m. pr. Kr.

Dalies Stounhendžą gaubiančių paslapčių nepavyksta išaiškinti todėl, kad jį sukūrė rašytinių paminklų nepalikusios kultūros atstovai. Stounhendžo paskirtis ir statybos būdai iki šiol neretai tampa mokslinių diskusijų objektu.

Remiantis viena teorija, Stounhendžas galėjo būti šventa kapavietė. Vadovaujantis kita versija, Stounhendžas buvo naudotas astronominiais tikslais, vykdant stebėjimus saulėgrąžos dienomis. Yra tikinčių, kad senovėje šiai vietai buvo priskiriamos gydomosios galios.

Kurį laiką buvo manyta, kad Stounhendžas – tai sunykusi druidų šventykla. Vis dėlto dabar jau žinoma, kad, palyginti su druidų luomo iškilimo šiame regione laikotarpiu, Stounhendžas yra net 2000 metų senesnis.