7 mitai apie žmogaus protą, kuriais būtina nustoti tikėti jau dabar: kaip veikia atmintis, koks mokymosi būdas yra efektyviausias, kodėl minioje atsiranda panika ir ar žiaurūs nusikaltėliai visada yra ligoniai

1. Minia mus paverčia kvailiais

Šiuo mitu nesunku patikėti. Vos tik kas nors įvyksta, žmonių minioje greitai pasklida panika ir ji aklai pasileidžia nežinoma kryptimi, kelyje trypdama nieko dėtus žmones. Dingsta visos išsigelbėjimo strategijos, kritinis mąstymas, empatija. Bent jau taip esame įpratę manyti. Iš tikrųjų tyrimai rodo, kad akla minios panika nėra įsirėžusi į žmogaus protą. Kitaip tariant, nors tokių atvejų pasitaiko, toks elgesys mums nėra prigimtinis. Dar daugiau – mokslininkai teigia, kad dauguma žmonių tokiose situacijose sustoja padėti kitiems. Dažniausiai paniką kelia tik nedidelė minios dalis. Problema ta, kad šie žmonės tampa labai agresyvūs – jie stumdosi, trypia kitus ir taip kelia pavojų. Tačiau tai jų pačių asmeninės bėdos, o ne prigimtinė žmogaus proto savybė.

2. Žiaurūs nusikaltėliai visada yra ligoniai

Mums norisi tikėti, kad žmogus iš prigimties yra geras. Tai tikriausiai ir yra tiesa, tačiau kiekviena asmenybė yra individuali. Kuomet įvyksta koks nors žiaurus nusikaltimas, kuris, atrodo, yra visiškai beprasmis, žmonės spėlioja, kad jį įvykdė ligonis. Tačiau tyrimai rodo, kad 90 % protinėmis ligomis sergančių žmonių yra visiškai nepavojingi sau ir aplinkiniams, o didžioji dalis žiauriū nusikaltėlių yra visiškai sveiki.

Tai kodėl jie taip elgiasi? Dažnai žmonės tiesiog nesusivaldo ir pagauti pykčio pasielgia neapgalvotai, o kartais turi ir asmeninių motyvų.

3. Atmintis veikia kaip vaizdo įrašas

Tikriausiai manote, kad viską atsimenate tiksliai arba neatsimenate iš viso. Tai yra, jei prisimenate ką nors nuveikę, matę ar girdėję, tai būtinai yra tiesa. Tačiau atmintis neveikia kaip vaizdo kamera. Prisiminimai ne tik beveik niekada nėra tikslūs, bet dar ir keičiasi laikui bėgant. Iš tiesų, šio mito paplitimas yra didžiulė problema.

63 % žmonių mano, kad atmintis yra tarsi įrašas. Dažnai teismuose atkreipiamas dėmesys į liudininkų pasitikėjimą savimi. Manoma, kad jei jie atrodo užtikrintai, jų parodymai bus tikslesni. Taip tikrai nėra.

4. Mokomės geriau, kai mokomės taip, kaip mums patinka

Kai kurie žmonės mano, kad išmoksta daugiau, kai pasitelkiamos vaizdinės priemonės. Kiti teigia, kad mokosi geriau, kai tai daro savarankiškai. Praktiškai visi turi sau mielesnius mokymosi metodus ir prisiekia, kad jie jų atveju yra efektyvesni. Bet ar tikrai? Tyrimai rodo, kad žmonės daugiau neišmoksta, kai yra mokomi naudojant jiems labiau patinkančius metodus. Mokslininkai teigia, kad metodai turi būti pritaikomi prie medžiagos, o ne mokinių. Kitaip tariant, tai, kas padeda efektyviau mokytis matematikos, gali nepadėti mokytis istorijos.

5. „Stanfordo kalėjimo eksperimentas“ parodo, kaip mus keičia galios pozicijos

Apie šį eksperimentą esate girdėjęs ir jūs – dalis savanorių tapo įsivaizduojamo kalėjimo kaliniais, o dalis – prižiūrėtojais. Nors jie suvokė, kad tai – tik žaidimas, prižiūrėtojai pradėjo naudotis savo galia ir tapo žiauresni. 1971 metais atliktam tyrimui vadovavo mokslininkas Philipas Zimbardo, kuris dėl jo taip išgarsėjo, kad vėliau buvo kviečiamas kaip ekspertas liudyti ir dėl kankinimų Abu Graibo kalėjime. Visgi, mokslininkai „Stanfordo kalėjimo eksperimentu“ per daug nesižavi.

Šis tyrimas turi daugybę netikslumų, tyrimas nebuvo parašytas visai tinkamai, o vėliau atlikti pakartotiniai eksperimentai parodė visai kitokį įsivaizduojamų kalinių ir prižiūrėtojų ryšį. Tai nereiškia, kad galios pozicijos mūsų nekeičia. Tai reiškia, kad šis procesas nevyksta aklai – dalyviai suvokia, kad iš esmės yra toje pačioje pozicijoje ir bet koks skirtumas išnyks palikus eksperimento teritoriją.

6. Neurolingvistinis programavimas yra pagrįstas mokslu

Šio teiginio pavadinimas mitu supykdys nemažai žmonių. Kai kurie psichologijos kursai įtraukia neurolingvistinį programavimą, kai kurie jo metodai išties yra veikiantys. Tačiau toli gražu ne visi. Neurolingvistinis programavimas buvo išgalvotas poros savamokslių motyvatorių, kurie stebėjo psichologus ir pagal tai sukūrė niekur nepatvirtintus psichologijos principus. Vėliau neurolingvistinis programavimas vystėsi savarankiškai ir įgavo šiokį tokį statusą. Tačiau neurolingvistinio programavimo programų tyrimas parodė, kad dauguma teiginių yra visiškai niekuo neparemti. Kitaip tariant, pasikliaujama placebo principu. Ne veltui neurolingvistinis programavimas yra nukreiptas į motyvacijos ir pagalbos kelyje į sėkmę ieškančius žmones.

7. Sapnai turi simbolinę reikšmę

Norėtumėte tikėti, kad sapnai atspindi jūsų psichologinę būklę? Galbūt dėl ko nors nerimaujate, patys nuo savęs slepiate jausmus ar tiesiog prastai jaučiatės dėl ateinančios dienos ir sapnai tai parodo? Sapnai neturi jokios simbolinės reikšmės. Jie neatskleidžia jūsų baimių, jei neparodo jūsų tikrųjų jausmų, ir jais jūs neturite vadovautis priimdami sprendimus. Sapnų turinys dažnai yra atsitiktinis, o kartais yra susijęs su tuo, apie ką galvojate dažniausiai. Tačiau jokios simbolinės reikšmės jiems suteikti nėra būtina. Simbolinę reikšmę daiktams ir reiškiniams suteikia žmonės – įsivaizduokite, kad jūsų sapnas yra kaip pasaga virš durų – jis yra visiškai bereikšmis.