Ar arčiausiai Saulės esanti planeta yra karščiausia? Ar Žemė tikrai apvali? Ir kokios spalvos yra Saulė?

Pavyzdžiui, mūsų Žemės forma nuolatos kinta dėl judančių tektoninių plokščių. Žinoma, jos juda labai lėtai – vos maždaug 5 centimetrų per metus greičiu. Tačiau tai turi pastebimą efektą mūsų planetos formai, kuri nėra tobulai apvali.

Žemiau esanti nuotrauka internete yra aprašoma kaip vaizduojanti tikrąją mūsų planetos formą. Tačiau iš tikrųjų šis vizualinis modelis demonstruoja Žemės gravitaciją. Šis paveiksliukas buvo sukurtas iš palydovo surinktos informacijos ir jokiu būdu neparodo Žemės formos. Jis paprasčiausiai demonstruoja Žemės gravitacijos stiprumo skirtumus įvairiuose planetos taškuose.

Merkurijus yra arčiausiai Saulės esanti planeta, todėl logiška manyti, kad jos paviršiaus temperatūra yra aukščiausia. Tačiau iš tikrųjų karščiausia planeta Saulės sistemoje yra Venera, nepaisant to, kad ji yra nutolusi nuo Saulės 50 milijonų kilometrų didesniu atstumu nei Merkurijus. Vidutinė dienos temperatūra Merkurijuje yra 350 laipsnių pagal Celsijų, o Veneroje ji gali pasiekti net 480 laipsnių pagal Celsijų. Dėl to atsakinga Veneros atmosfera.

Merkurijus beveik neturi jokios atmosferos, o Venera turi labai storą ir tankią atmosferą, kurią daugiausiai sudaro anglies dioksidas. Tai sukuria itin stiprų šiltnamio efektą – Saulės šiluma lengvai patenka į Venerą, tačiau itin sunkiai iš jos ištrūksta.  Labai paplitęs požiūris, kad Saulė apšviečia vieną Mėnulio pusę, o kita šio palydovo pusė būna amžinoje tamsoje. Šis mitas atsirado dėl manymo, jog Mėnulis yra atsisukęs į Žemę tik viena puse, o kitos pusės neįmanoma ištirti žvelgiant iš Žemės. Tačiau iš tikrųjų Saulė apšviečia visas Mėnulio puses – tiek matomą iš Žemės, tiek nematomą. Tiesa yra tokia, kad Mėnulis apsisuka aplink savo ašį per tiek pat laiko, kaip ir užtrunka apskrieti aplink Žemę. Būtent dėl šios priežasties mes matome tik vieną Mėnulio pusę.

Visi žino, kad Saulė yra nepaprastai karšta – jos paviršius yra įkaitęs iki 5700 laipsnių pagal Celsijų. Nieko stebėtino, kad daug žmonių ją laiko didžiuliu ugnies kamuoliu. Tačiau šis palyginimas nėra tikslus. Iš tiesų Saulės branduolyje vyksta termobranduolinės reakcijos, kurios gamina šviesą ir karštį. Termobranduolinių reakcijų metu vieni cheminiai elementai virsta kitais. Ši energija prasiskverbia pro visus Saulės sluoksnius ir pasiekia Saulės paviršių (fotosferą), o tai mums yra panašu į degimo procesą.

Dauguma žmonių, kurie bent šiek tiek išmano apie astronomiją, pasakys, jog Saulė priklauso geltonųjų nykštukių kategorijai. Dėl to logiška manyti, kad Saulė yra geltonos spalvos. Tačiau kaip ir visos geltonosios nykštukės, Saulė yra baltos spalvos.

Tad kodėl žmonių akims ji atrodo geltonos spalvos? Taip yra dėl Žemės atmosferos. Pro atmosferą geriausiai prasiskverbia raudonos ir geltonos spalvų šviesa, kurių bangos yra ilgiausios. O žalios ir violetinės šviesos bangos, kurių Saulė skleidžia daugiausiai, yra trumpiausios, jos yra iškraipomos Žemės atmosferos. Dėl šios priežasties Saulė mums atrodo geltonos spalvos. Jeigu pakiltumėte virš Žemės atmosferos, pamatytumėte tikrąją Saulės spalvą.

Holivudo filmai yra suformavę įvaizdį, esą atvirame kosmose žmogaus kūnui nutiktų daug baisių dalykų, jis netgi sprogtų. Tačiau iš tikrųjų žmogaus oda yra pakankamai elastinga, kad išlaikytų visus organus savo vietose. Dėl kraujagyslių sienelių elastingumo mūsų kraujas neužvirtų, kaip kad yra manoma.

Dėl slėgio nebuvimo, manoma, kad kraujas užverda 46 laipsnių pagal Celsijų temperatūroje. Tačiau iš tikrųjų padidėja tik mūsų ląstelėse esančių skysčių temperatūra. Dėl šios priežasties vakuume žmogaus kūnas išsiplečia, bet jokių būdu nesprogsta. Vis dėlto, žmogus kosmose mirtų dėl deguonies trūkumo. Jeigu žmogus į atvirą kosmosą išeitų be kostiumo, po 15 sekundžių jis prarastų sąmonę, o po 2 minučių jau būtų negyvas.