Kas nutiktų drambliui suleidus LSD: TOP 5 įvykę mokslo eksperimentai, kurie dabar sukeltų masinį skandalą

Nupjauk pelei galvą. 1924 m. Minesoto Universiteto studentas Carney Landis norėjo patikrinti, ar žmonių emocijos yra susijusios su jų veido išraiška. Tai yra, ar pasišlykštėjimas, laimė, susijaudinimas ir kitos emocijos visada vienodai atsispindi žmogaus veide. Tam jis sukūrė eksperimentą, kurio dalyviai turėjo atlikti įvairias užduotis. Ant jų veidų buvo nupieštos kelios linijos, kurios turėjo paryškinti kiekvieno raumens judesį.

Eksperimento dalyviams buvo rodomi pornografiniai vaizdai, jie turėjo pauostyti amoniako ir įkišti ranką į kibirą su varlėmis. Eksperimento pabaigoje Landis atnešė baltą pelę ir dalyvio paprašė jai nupjauti galvą. Nors prireikė šiokių tokių įtikinėjimų, tik trečdalis visų dalyvių šį reikalavimą įvykdyti atsisakė – už juos tai padarė pats Landis. Kiekvienas veido krustelėjimas buvo fotografuojamas, o vėliau Landis šias nuotraukas analizavo. Visgi, jokio ryšio tarp emocijos ir veido išraiškos pastebėta nebuvo. Kiti mokslininkai į eksperimentą pažvelgė iš kitos pusės ir susidomėjo, kodėl žmonės taip klusniai vykdė eksperimento vykdytojo nurodymus, net kai jie akivaizdžiai jiems nepatiko.

Pasaulis katės akimis. Šis eksperimentas, nors atrodo kiek žiaurokai, žmonijai yra gana svarbus. 1999 metais Kalifornijos Universiteto Berklyje mokslininkai norėjo įsitikinti, ar galima pasaulį matyti kito gyvūno akimis. Praktinio tokios technologijos pritaikymo ilgai ieškoti nereikia – įsivaizduokite, kad kompiuterio ekrane galėtumėte matyti tai, ką kažkur kitame pasaulio krašte mato kokia nors žiurkė. Šnipams tokia technologija tikrai praverstų, o ir kitokio panaudojimo galimybės yra neribotos.

Pasirinktai katei buvo suleista nuskausminamųjų, tuomet jai buvo sukeltas paralyžius ir ji buvo pritvirtinta prie chirurginio stalo. Žinoma, vis dar sąmoninga. Tuomet prie jos akių baltymų buvo priklijuotos nedidelės metalo plokštės, kad katė negalėtų jų pajudinti. Jos akys buvo nukreiptos į ekraną, kuriame buvo rodomi medžiai ir vienas vyras. Į katės smegenų regos centrus buvo įvesti pluoštiniai elektrodai, kurie vaizdą turėjo perduoti į atokiau stovintį kompiuterį, kuris apdorojęs duomenis parodė tai, ką mato katė. Tiesa, atvaizdas monitoriuje buvo išplaukęs, bet mokslininkai iš karto pradėjo galvoti, kaip gali jį pagerinti kitokiais elektrodais. Tiesa, mokslininkai šioje srityje dirba iki šiol ir toliau eksperimentuoja

Kaip atrodo iš katės smegenų ištraukiamas gyvūno matomas vaizdas?

Lavonų šokiai. 1780 metais Italijos anatomijos profesorius Luigi Galvani pastebėjo, kad per negyvų varlių kūnus paleidus elektros srovę šie ima judėti. Greitai daugybė mokslininkų pradėjo šį eksperimentą kartoti, tačiau varlės ir kiti gyvūnai jiems netrukus nusibodo. Todėl, natūraliai, jie perėjo prie tikrų žmonių lavonų. Giovanni Aldini, Galvani sūnėnas, pradėjo keliauti po universitetus rodydamas šį groteskišką šou.

Vieno šio pasirodymo metu elektra buvo judinamas vieno už žmogžudystę mirtimi nubausto vyro kūnas. Giovanni Aldini buvo taip įgudęs, kad galėjo priversti lavoną atsimerkti ar susiraukti, lyg jam skaudėtų. Galiausiai Aldini prie velionio ausies prikabino vieną laidą, o kitą įkišo į jo išangę, o nuščiuvusi minia stebėjo lavono „šokį“. Kai kurie mokslininkai pradėjo manyti, kad taip žmogų galima ir prikelti. Nors šie eksperimentai, savaime aišku, niekada nebuvo sėkmingi, jie įkvėpė Mary Shelley parašyti knygą apie mokslininką Frankenšteiną.

Radijo bangomis valdomas bulius. Vyras stovi arenos viduryje, o link jo bėga didelis įniršęs bulius. Tačiau vyras buliui priartėjus nuspaudžia mygtuką pultelyje ir bulius sustoja, pagalvoja, o tada nueina šalin. Atrodo kaip scena iš prasto mokslinės fantastikos filmo, tačiau toks eksperimentas buvo iš tikrųjų atliktas 1963 m. Ispanijoje. Buliaus smegenyse buvo mikroschema, kuri, pagal pultelio mygtukų paspaudimus, pasiųsdavo silpną elektros impulsą į skirtingus smegenų centrus. Taip buvo galima kontroliuoti gyvūno emocijas, apetitą, galūnių judesius. Iš pradžių nemaža dalis mokslininkų bendruomenės buvo skeptiški, tačiau vėliau pasipylė ir daugiau panašių eksperimentų: radijo bangomis valdomų žiurkių, balandžių ir net ryklys. Gyvūnų teisių aktyvistams, žinoma, tokie eksperimentai nepatinka, nes elektros impulsai smegenyse gyvūnui nėra malonūs. Tačiau šie eksperimentai yra labai reikšmingi – manoma, kad tokios smegenų stimuliavimo priemonės ateityje gali padėti judėjimo negalią turintiems žmonėms.

Radijo bangomis valdomas bulius

Drambliai ir narkotikai. 1962 m. keletas Oklahomos mokslininkų nusprendė patikrinti, kas nutiktų, jei suaugusiam drambliui būtų sušvirkšta LSD dozė. Tiesa, įprastai drambliai yra gana atsparūs įvairiems vaistams, todėl buvo pasirinkta didžiulė LSD dozė – 297 miligramai (3000 kartų daugiau nei įprastai vartoja žmonės). Eksperimento tikslas, kaip teigiama, buvo pažiūrėti, ar LSD sukels dramblio įniršį. Taigi, į dramblį buvo paleista strėlytė su LSD. Tačiau jis iš karto pasiuto ir ėmė lakstyti po savo aptvarą. Galiausiai jis susmuko. Išsigandę mokslininkai dar bandė dramblį gelbėti ir suleido psichotropikus slopinančių vaistų, tačiau dramblys nebeatsigavo. Mokslininkai padarė išvadą, kad drambliai yra labai jautrūs LSD poveikiui.

Visgi, kiti mokslininkai spėliojo, ar kartais nebuvo padaryta klaida. Galbūt dramblį pribaigė vaistai, kuriais bandyta jį išgelbėti? Todėl po dvidešimties metų eksperimentas buvo pakartotas su dar dviem drambliais. Šįkart ta pati LSD dozė buvo įmaišyta į jų vandenį, todėl drambliai neturėjo ko išsigąsti. Kurį laiką jie svirduliavo, skleidė keistus garsus, tačiau nieko dramatiško neįvyko. Tai kas gi pribaigė pirmąjį dramblį?

Šie istoriniai eksperimentai buvo gana keisti. Sunku suprasti, kokia buvo lavonų šokdinimo prasmė ir ar tik ne smalsumas paskatino mokslininkus drambliui suleisti narkotikų.