Silūrų hipotezė. Žemėje galėjo būti civilizacijų dar iki žmogaus atsiradimo?

Kitų civilizacijų pėdsakų nėra rasta. Tačiau planetoje jau buvo periodų, panašių į antropoceną.

Astronomė Jill Tarter, viena iš nežemiškųjų civilizacijų paieškos programos (SETI) įkūrėjų, neseniai pareiškė, kad gyvybė už Žemės ribų tikėtina, bus aptikta iki šimtmečio pabaigos. Ji mano, kad jos pėdsakus galime rasti ir Saulės sistemos planetose ar jų palydovuose, ir kitų egzoplanetų atmosferose. Tokių pėdsakų ieškoma jau ne vieną dešimtmetį. Daugiausiai ieškomi elektromagnetiniai signalai, kuriuos galėtų siųsti protingos kitų planetų būtybės. Yra tokius tyrimus remianti koncepcija – Dreiko lygtis, maždaug apibrėžianti nežemiškųjų civilizacijų skaičių galaktikoje. Tačiau jų kritikai primena apie Fermi paradoksą, nurodantį nežemiškų civilizacijų egzistavo įrodymų nebuvimą. Kai kurie tyrėjai mano, kad alternatyvios civilizacijos egzistavo kitose planetose, ir netgi Žemėje, dar iki žmonių atsiradimo.

Problemos

Tokių teorijų argumentai nuteikia skeptiškai: pavyzdžiui, rusų geologo Aleksandro Koltypino ⁠tvirtinimai, kad Turkijoje rasti „visureigių, važinėjusių prieš 12 – 14 mln. metų“, pėdsakai. Melburno universiteto archeologės Claudia’os Sagon nuomone, ten rastos įdubos – daug vėlesnio periodo irigacijos sistemų ar pavažų pėdsakai – kelių šimtų ar tūkstančių metų prieš mūsų erą. Paieškas apsunkina tai, kad civilizacijos pėdsakai ilgai neišsilaiko. „Žemė juos gan greitai sunaikina, – pažymi Pensilvanijos universiteto astrofizikos docentas Jasonas T. Wrightas. – Organinės medžiagos biologiškai suirti gali vos per kelias savaites (nors neretai šis procesas gerokai ilgesnis – Republic). Klimatas metalinius ir akmeninius daiktus sunaikina per šimtus ar tūkstančius metų. Kai kurie, itin tvirti pastatai, tokie, kaip Egipto piramidės, tinkamoje aplinkoje gali išlikti ilgiau – dešimtis tūkstančių metų“. Dabar manoma, kad gyvybė Žemėje atsirado prieš kelis milijardus metų. Pirmieji žinduoliai prieš kelis šimtus milijonų metų. Įsivaizduokime, kad kurios nors rūšies sukurta civilizacija, egzistavo jau paleoceno laikais – maždaug prieš 60 mln. metų. Kokius pėdsakus ji būtų galėjusi palikti? Pavyzdžiui, milijardus metų galinčias išlikti fosilijas. Tačiau taip išlieka nereikšminga biologinių liekanų dalis. J. Wrighto nuomone, hipotetinė civilizacija galėjo rastis po kambro sprogimo – taip vadinamas fenomenas, paskatinęs sudėtingų gyvybės formų atsiradimą prieš maždaug 540 mln. metų. Mokslininkai apie jį sprendžia iš staigaus biologinių liekanų pagausėjimo atitinkamose nuosėdose. Tačiau Wrightas neatmeta ir alternatyvių versijų, tarp kurių ir prielaida, kad sudėtingesnė ir gal net sąmoninga gyvybė galėjo egzistuoti ir anksčiau, tačiau jos pėdsakų dėl vienų ar kitų priežasčių neliko. Planetos reljefas nuolat kinta: seniausio atrasto sausumos ploto, Negevo dykumos regiono, amžius neviršija 2 mln. metų. „Jei kokia nors rūšis egzistavo santykinai neilgai, kaip žmogus, tai visai gali būti, kad po jo kokių nors liekanų neliko visai“, – pažymi Goddardo kosminių tyrimų instituto ir Ročesterio universiteto mokslininkai, neseniai šia tema publikavę tyrimą. Tačiau gali būti ir kitų liudijimų, išliekančių milijonus, ar net milijardus metų. Tariant, kad prieš žmogaus atsiradimą egzistavo ir panašiai vystėsi civilizacija su pramone ir žemdirbyste, ji aplinkoje būtų palikusi ženklų pėdsaką. Vėliau ją būtų galima aptikti pagal uolienų sudėtį, nuosėdas ir kitas panašias charakteristikas. Naujo tyrimo autoriai nežinomos civilizacijos galimybę pavadino „silūro hipoteze“ – pagal vieną iš serialo „Daktaro Kas“ epizodų siužetą, kuriame eksperimentai su branduoline energija netyčia pažadino „silūrus“, senovines protingas reptilijas. Patys tyrėjai pripažįsta, kad žmonių protingų pirmtakų teorijas vertina skeptiškai. Visgi susidomėjusiems siūlo paieškų kryptį.

Indikatoriai

Tokios paieškos jau turi modelį – pačios žmonijos, arba siauresne prasme, šiuolaikinės pramoninė civilizacijos – ekologinį pėdsaką. Ši tema gan detaliai išnagrinėta, tiriant antropoceną – žmogaus įtaka ekosistemai charakterizuojamą geologinę epochą. Jos indikatoriai – globalios temperatūros kilimas, su žmogaus veikla susijusių organizmų rūšių plitimas, gamtoje praktiškai neaptinkamų radioaktyvių izotopų atsiradimas. Vienas iš tokių indikatorių – anglies izotopų santykio atmosferoje kitimas. Natūralioje aplinkoje šis elementas turi tris izotopus – stabilius C-12 (jis sudaro didžiąją planetos anglies dalį) ir C-13, o taip pat radioaktyvų C-14 (susidarantį aukštose platumose, 9 – 15 kilometrų aukštyje atmosferoje dėl kosminio spinduliavimo poveikio iš azoto N-14). Deginant iškastinį kurą ir medieną, į atmosferą patenka stabilūs izotopai, o radioaktyvios anglies dalis mąžta. Be to, natūraliame kure mažiau C-13 izotopo, jo santykis su C-12 irgi mažėja. Šie procesai atsiliepia jūros vandens sudėčiai, o taip pat juos galima išmatuoti analizuojant pastarųjų kelių šimtmečių medžių metinių rievių anglies izotopų sudėtį. Kitas indikatorius – globalios temperatūros augimas dėl anglies dioksido ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Tokie procesai, atsispindi ir anglies turinčių junginių sudėtyje – pavyzdžiui, foraminiferuose, vienaląsčiuose kiautiniuose jūrų organizmuose. Nuo jų formavimosi metu esančios temperatūros priklauso deguonies izotopo O-18 kiekis, ir į tai galima būtų atsižvelgti klimatologiniuose tyrimuose. Kiti rodikliai – dirvos erozija (šį procesą sukelia ir natūralios priežastys, tačiau žemdirbystė gali keleriopai padidinti jos intensyvumą ), deguonies lygio mažėjimas vandenynuose, ištirpę sintetiniai junginiai (pavyzdžiui, elektrotechnikoje naudojami polichlorinti difenilai, kurie, kaip pažymi tyrimo autoriai upių nuosėdose gali išlikti šimtus metų) ir aplinkos tarša plastiku (į okeanų dugną patenka nemažai plastiko dalelių).

Paieškos

Ar Žemės senovėje buvo tokiais rodikliais pasižyminčių periodų? Taip, kai kuriuose perioduose užfiksuoti antropocenui būdingi indikatoriai. Visų pirma, tai stipraus temperatūros pakilimo laikotarpiais, tokiais kaip paleoceno-eoceno terminis maksimumas (prieš maždaug 56 mln. metų) arba vėlesnis eoceno terminis maksimumas (prieš ~53 mln. metų). Autoriai pažymi ir kai kuriuos kitus įvykius – tarp kurių ir kreidos periode vykęs deguonies sumažėjimas okeanų vandenyje. Per paleoceno-eoceno terminį maksimumą globali temperatūra pakilo 5–7 laipsniais, anglies dioksido koncentracija atmosferoje, manoma, gerokai viršijo dabartinius rodiklius. Anglies ir deguonies izotopų koncentracijų pokyčiai primena būdingus antropocenui, pažymi autoriai. Šio proceso metu sustiprėjo erozija ir masiškai žuvo foraminiferai – tikriausiai dėl pakilusios temperatūros ir vandenynų rūgštėjimo. Turimais duomenimis, okeano rūgštingumas išaugo maždaug 30 %. Tačiau ar tai pakankami senovės civilizacijos egzistavimo įrodymai? Autoriai pripažįsta, kad ne. Temperatūros pakilimas sutapdavo su tektoninės ir vulkaninės veiklos suintensyvėjimu, tad didelio anglies dioksido ir metano kiekio išsiskyrimą į atmosferą galima paaiškinti natūraliais procesais. Yra versija, kad paleoceno-eoceno terminį maksimumą sukėlė didelio kiekio iškastinio kuro (durpių) degimas, tačiau jos šalininkai pažymi, kad procesas, galėjęs prasidėti dėl natūralaus užsidegimo turėtų labai ilgai trukti, kad sukeltų globalų efektą. „Tai gan neįprasta, tačiau nesame įsitikinę, kad mūsų pasiūlyta hipotezė teisinga, – pažymi darbo autoriai. – Tačiau atlikta analizė bent jau pagrindžia tolesnius tyrimus“. Ji gali paskatinti nuodugniau ištirti anksčiau geologiniais tyrinėjimais aptiktas anomalijas, mano autoriai. Į tokią analizę gali būti įtrauktas ir bendrų civilizacijos ir aplinkos sąveikos dėsningumų vertinimas, kas aktualu dabartinei žmonijai, ir vėliau tai gali būti panaudota ieškant civilizacijų kitose planetose.