Kažkas įrankiais dorojo raganosių mėsą dar prieš žmonių atsiradimą? Mokslininkus glumina keisti radiniai

Akmeniniai įrankiai, iškasti Filipinuose, yra maždaug 600 tūkst. metų senesni, nei į šias salas atvyko pirmieji Homo sapiens rūšies atstovai. O archeologai nelabai gali paaiškinti, kas tuos įrankius pagamino.

Žurnale „Nature“ publikuotose nuotraukose matomi akį traukiantys radiniai, gulintys upės užliejamoje lygumoje Luzono saloje, šalia paskersto raganosio liekanų. Senovės įrankių gamintojai akivaizdžiai tą darė norėdami prasimanyti maisto. Du raganosio kojų kaulai buvo sudaužyti, tarsi norint pasiekti viduje esančius kaulų čiulpus. Akmeninių ašmenų paliktos pjovimo žymės išraižė gyvūno šonkaulius ir kulkšnį – tai yra akivaizdus ženklas, kad kažkas įrankiais bandė nuimti mėsą nuo skerdienos.

Tačiau įdomiausia šio radinio savybė yra ta, kad šie kaulai veikiausiai susidarė kažkur tarp 631 ir 777 tūkst. metų iki mūsų laikų (didžiausia tikimybė – prieš 709 tūkst. metų). Tad šis tyrimas ankstyviausio žinomo Filipinų salyno apgyvendinimo protingomis būtybėmis datą nustumia smarkiai į praeitį. Iki tol ankstyviausi žinomi homininų pėdsakai (tiksliau, žmogaus protėvio pėdos kaulas), rasti Luzono Kalao oloje, datuojami 67 tūkst. metų iki mūsų laikų.

„Mus labai nustebino toks ankstyvas Filipinų apgyvendinimas“, – sakė Prancūzijos Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus archeologas, pagrindinis tyrimo autorius Thomasas Ingicco. Ir nors mokslininkai negali pasakyti, koks archaiškas sutvėrimas paskerdė raganosį, veikiausiai šis atradimas sukels rimtą sujudimą žmonių istoriją Ramiojo vandenyno pietiniuose salynuose tyrinėjančių mokslininkų bendruomenėje – ypač tarp specialistų, kurie vadina save homininų atsikraustymo į Filipinus istorijos specialistais

„Manau, kad tai yra labai nuostabu. Nors būta tvirtinusių, kad ankstyvesni homininai gyveno tokiose vietose, kaip Filipinai, iki šiol nebuvo tvirtų tai pagrindžiančių įrodymų“, – sakė Maxo Plancko Žmonių istorijos mokslų instituto (Vokietija) paleoantropologas Michaelas Petraglia, kuris prie pastarojo tyrimo neprisidėjo.

Patikimas datavimas

Keletas gyvenamų Ramiojo vandenyno pietinės dalies salų jau ilgą laiką izoliuotos atviru vandenynu, tad manoma, kad tolimi žmonių protėviai į šias salas galėjo nusigauti net nežinodami, kaip plaukti.

Sakoma, gyvybė visada suranda kelią. 2004 metais mokslininkai pristatė Homo floresiensis – žmogus giminaitį, šimtus tūkstančių metų gyvenusį izoliuotoje Floreso saloje. 2016 m. mokslininkai taip pat aptiko akmeninių įrankių Sulavesio saloje į šiaurę nuo Floreso. Anuomet buvo skelbta, kad Sulavesio įrankiai yra bent 118 tūkst. metų senumo – bent 60 tūkst. metų senesni už pirmųjų anatomiškai šiuolaikinių žmonių atvykimą į šią salą.

„Tai labai, labai jaudina – dabar tampa aiškiau, kad senesnės homininų formos gebėjo perplaukti ir dideles gilias jūras“, – sako Homo floresiensis tyrinėjantis Griffitho universiteto (Australija) paleoantropologas Adamas Brummas.

Ieškodami panašių kasinėjimų vietų, T.Ignicco kartu su olandu biologu Johnu de Vosu nukeliavo į Kalingą – senoviniais kaulais garsėjančią vietovę Luzono salos šiaurėje. Mokslininkai ten nuo praėjusio amžiaus vidurio vis randa gyvūnų kaulų ir ir akmeninių įrankių, tačiau negalėdavo jų datuoti. Norint įrodyti, kad Kalingoje gyveno už žmones senesni homininai, J.De Vosas ir T.Ignicco turėjo ieškoti iškasenų, kurios vis dar buvo po žeme.

2014 m. mokslininkai už dviejų metrų į šoną nuo ankstesnės kasinėjimo vietos išsikasė naują bandomąją duobę. Beveik iškart jie rado kaulų, kurie priklausė seniai išnykusiai raganosių rūšiai. O jau netrukus jie atkasinėjo ištisus gyvūnų skeletus ir jų skerdikų paliktus akmeninius įrankius.

Norint nustatyti apytikslį kasinėjimo vietos amžių, mokslininkai išmatavo nuosėdas ant raganosio liekanų dantų, norėdami patikrinti, kiek radiacijos jie natūraliai sugėrė bėgant laikui. Be to, jie matavo natūralią urano koncentraciją raganosio dantyse, nes šis elementas itin tiksliai skyla į torį. Dumble aplink raganosio kaulus mokslininkai rado ir išlydyto stiklo fragmentų, susidariusių prieš maždaug 781 tūkst. metų nukritus asteroidui.

„Šiais laikais datų nustatymui reikia taikyti kelis skirtingus metodus, nes anksčiau pasitaikė atvejų, kai labai daug datų buvo nustatoma nepatikimai“, – sakė vienas iš tyrimo bendraautorių, Wollongongo universiteto (Australija) sedimentologas Gerritas van den Berghas.

Netikėti įtariamieji

Tarp galimų įrankių gamintojų mokslininkai įrašė denisoviečius – menkai žinoma homininų rūšį, apie kurią turimos žinios apsiriboja DNR tyrimų duomenimis ir keliomis fosilijomis, rastomis Sibire. Bet labiausiai tikėtinas kandidatas yra ankstyvasis homininas Homo erectus, mat užtikrintai žinoma, kad šios rūšies atstovai buvo nusigavę iki pietryčių Azijos. Indonezijai priklausančioje Javos saloje esama H.erectus fosilijų, kurios yra senesnės nei 700 tūkst. metų.

T.Ignicco su kolegomis numano, kad raganosių skerdikai galėjo būti H.floresiensis gimininga Luzono gyventojų atšaka, galimai kilusi iš H.erectus, bet vėliau apsigyvenusi ir Floreso saloje. Per tūkstantmečius ten atsikraustę H. erectus galėjo evoliuciškai prisitaikyti efektyviai gyventi saloje be plėšrūnų: jie sumažėjo. Toks mažėjimas kai nėra evoliucinio spaudimo augti ir būti fiziškai stipresniais yra vadinamas saliniu nanizmu.

2010 m. grupė mokslininkų, vadovaujamų Filipinų Dilimano universiteto archeologo Armando Mijareso, aptiko Kalao olos pėdos kaulą, kurio matavimų duomenys atitinka ir šiuolaikinių žmonių, ir H.floresiensis dydžius. Ar šios pėdos savininkas buvo Luzono homininas, „vietinis“ hobitas, ar prieš šimtus tūkstančių metų atvykusių H.erectus palikuonis? Kol kas sunku pasakyti.

„Neturime jokios informacijos apie 600 tūkst metų priešistorinių laikų, taigi, belieka spėlioti“, – sakė M.Petraglia.

Kaltos audros?

Kad ir kas jie bebūtų, įrankių gamintojų protėviai į Filipinus galėjo atkeliauti tik vienu iš dviejų galimų migracijos kelių, tvirtina T.Ignicco: arba iš vakarų į rytus per Borneo ir Palavano salas, arba iš šiaurės į pietus, iš Kinijos ir Taivano. Tačiau lieka neatsakytas klausimas, kaip šie homininai įveikė vandenyno plotus.

Kyla noras manyti, kad mūsų išnykusieji protėviai gebėjo pasigaminti kažkokių primityvių laivelių: kai 2010 m. pasklido žinia apie Kalao olos pėdą, kai kurie ekspertai iškart ėmėsi kurti senovinių jūrininkų įvaizdį. Tačiau manoma, kad tai yra pernelyg drąsus spėjimas. Juk į Luzoną nusigavo ir į raganosius, ir į dramblius panašūs sutvėrimai, o jie laivų akivaizdžiai nesistatė.

Negalima atmesti tikimybės, kad ir stambiųjų gyvūnų, ir jų skerdikų protėviai iki Luzono nudreifavo ant plūduriuojančių dumblo ir jūržolių salų, kurias nuo salų pakrančių atplėšė audros. Vietiniai cunamiai taip pat galėjo išmesti persigandusius H.erectus į jūrą – jie naujas salas galėjo apgyvendinti ne savo valia, išgyvenę tik dėl to, kad sėkmingai įsikibo plūduriuojančių nuolaužų.

„H.erectus plitimas vandeniu yra atsitiktinis – nebuvo jokio tikslo, jokių numatytų veiksmų“, – sakė Ajovos universiteto (JAV) paleoantropologas Russellas Ciochonas. Labai įdomu būtų sužinoti ir atsakymą į klausimą, kas nutiko, kai (arba jeigu) šių ankstyvųjų homininų palikuonys pirmą kartą susitiko su modernių žmonių protėviais, kurie pirmieji pasiekė Luzoną. „Ar mūsų rūšies atstovai buvo tiesiogiai susitikę su šiais sutvėrimais? Koks galėjo būti jų kontaktas?“, – svarstė A.Brummas.

Į šiuos ir kitus klausimus mokslininkai dar neatsakė, tačiau antropologai tikina, kad žmogaus istorijos tyrimai Luzone (ir Ramiojo vandenyno salose apskritai) tik prasideda.