Atskleista, kas padėjo statyti Stounhendžą – kontaktų tinklai neolito laikais buvo stebėtinai platūs

Garsieji Stounhendžo akmenys atkeliavo iš toli toli – tiek jau buvo žinoma. Bet ką tik archeologai dar kai ką, kas visiškai nepriklauso vietinei aplinkai: 10 senovės žmonių palaikų likučius, kurie buvo palaidoti čia, bet buvo tikrai ne vietiniai gyventojai.

Kitais žodžiais, jie nebuvo iš Salisburio lygumos, kurioje stovi Stounhendžas – bent jau tai rodo naujausi palaikų tyrimai. Kai kurie iš jų galbūt padėjo atgabenti vadinamuosius „mėlynuosius akmenis“ (taip vadinamus dėl melsvo atspalvio, kai jie sušlampa ar būna pažeisti) iš Velso iki pat Salisburio, sako tyrėjai.

Tyrimo rezultatai demonstruoja „retą galimybę pažvelgti į platų kontaktų tinklą neolito laikais, daugmaž prieš 5000 metų“, sako tyrimo vadovas, dr. Christophe’as Snoeckas iš Oksfordo universiteto. Ankstyvaisiais laikais Stounhendžas buvo naudojamas kaip kapinės.

Tiesą sakant, kasinėjimai atlikti nuo 1919 iki 1926 metų atskleidė 58 žmonių kremuotus palaikus, „kas paverčia Stounhendžą viena didžiausių vėlyvojo neolito kapaviečių Didžiojoje Britanijoje“, rašoma rugpjūčio 2 d. žurnale „Scientific Reports“ paskelbtame tyrime.

Šie kremuoti palaikai buvo aptikti vadinamosiose Aubrey duobėse (angl. Aubrey Holes) – 56 laidojimo duobių grupėje, pavadintoje XVII a. antikvaro Johno Aubrey garbei, nes jis buvo pirmasis, kas jas aprašė. Visos žmonių liekanos buvo perkeltos į Aubrey duobę 7, kuri ir buvo pakartotinai atkasta 2008-aisiais.

Naujajame tyrime C.Snoeckas išanalizavo kaulų fragmentus iš Aubrey 7, priklausiusius mažiausiai 25 žmonėms. Mokslininkai ištyrė kaulų stroncio izotopus. Kadangi stroncis į kaulus patenka per maistą, mokslininkai palygino senovines šio cheminio elemento liekanas kauluose su randamu šiuolaikiniuose augaluose, vandenyje ir dentine (dantyse), visoje D.Britanijoje. Rezultatai buvo stebinantys: 10 žmonių iš 25 (t. y. 40%) savo paskutinius kelerius gyvenimo metus praleido bet kur, tik ne netoli Stounhendžo.

Kai kurie – bet ne visi – individai turėjo tokius izotopų kiekius, kurie būdingi Velsui, sako C.Snoeckas. Turbūt šie keliautojai buvo dalis milžiniškų pastangų atgabenti „mėlynuosius akmenis“ iš vakarinio Velso į Salisburį. Likę 15 buvo vietiniai, gyvenę 20 kilometrų spinduliu aplink žymųjį statinį.

Matavimai radioaktyviąja anglimi rodo, kad šie žmonės gyveno 3180-2380 metų prieš mūsų erą – laikais kai kremacija Britanijoje buvo paplitusi, sako mokslininkai.

„Kas dar nuostabiau – ši data, t. y. apie 3000 m. pr. m .e – sutampa su mūsų radioaktyviosios anglies metodu nustatytu „mėlynojo akmens“ atodangų amžiumi Preseli kalvose Pembroukšyre, vakarų Velse, – sako kitas tyrime dalyvavęs mokslininkas, Mike’as Parkeris Pearsonas iš Londono Universiteto koledžo. – Kai kurie palaidoti žmonės galbūt buvo įtraukti į akmenų gabenimą – tai yra, į beveik 300 kilometrų kelionę“.

Kremacija

Šie senovės žmonės buvo ne tik iš skirtingų vietovių – C.Snoeckas ir kolegos atrado, kad jie buvo kremuoti ir naudojant skirtingą medieną. Kai kurie buvo sudeginti naudojant vietinius medžius, tuo tarpu kiti kiti – medieną iš tankių miškų, kokie aptinkami vakariniame Velse. Įmanoma, kad kai kurie individai buvo kremuoti kitur, ir tik jų pelenai bei likučiai buvo atgabenti palaidojimui Stounhendže, sako mokslininkai.

„Tyrimo rezultatai demonstruoja tarpregioninių ryšių svarbą – apimant tiek statybinės medžiagos, akmenų, tiek Stounhendžo statybose dalyvavusių žmonių judėjimą“, – apibendrina C.Snoeckas.

Naujasis tyrimas yra „labai reikšmingas darbas“, sako Kardifo universiteto profesorius emeritas Alasdairas Whittle’as, nesusijęs su tyrimu. Nė kiek nenuostabu, kad prie statybų pristatydami „mėlynuosius akmenis“ prisidėjo ir kažkas iš vakarų Britanijos, sako jis. „Žvelgiant toliau, būtų labai naudinga daugiau sužinoti apie datas, kai mezgėsi tokie ryšiai – pavyzdžiui, ar tai buvo sutelkta į vieną ar dvi kartas, ar tokie santykiai tęsėsi ilgesnį laiką, kaip (apylaisviai) siūlo tyrimas“, – teigia A.Whittle’as.