Neįtikėtina, bet faktas – Sacharos dykuma gali nesunkiai sužaliuoti: tereikia pastatyti saulės ir vėjo jėgainių, o paskui prasidės savaiminis nuostabus virsmas

Sachara yra pati didžiausia karštoji dykuma pasaulyje, tačiau didelė jos dalis galėtų nesunkiai sužaliuoti, jeigu tik žmonės ten pastatytų didžiules saulės ir vėjo elektrines, skelbia naujo tyrimo išvados, cituojamos livescience.com.

Tokios elektrinės padidintų kritulių skaičių pačioje Sacharoje ir ypač kaimyniniame Sahelio regione, esančiame piečiau milžiniškos dykumos, žurnale „Science“ publikuotame straipsnyje tvirtina mokslininkai.

„Kritulių padidėjimas savo ruožtu padidintų augmenijos kiekį, tokiu būdu sukuriant teigiamą grįžtamojo atsako grandinę“, – sakė tyrimo pagrindinis autorius, Ilinojaus universiteto aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių podoktorantūrinių studijų mokslininkas Yanas Li.

Mokslininkai jau anksčiau žinojo, kad vėjo ir saulės energijos elektrinių masyvai gali padidinti savo artimiausių apylinkių drėgmę bei temperatūrą. Tačiau pastarasis tyrimas aprašo vieną iš pirmųjų modelių, matavusių, kaip tokios elektrinės paveiktų Sacharą ir kaip į šiuos pokyčius reaguotų žalioji augmenija.

„Ankstesni modeliavimu grįsti tyrimai parodė, kad dideli saulės ir vėjo elektrinių masyvai gali sukelti klimato pokyčius žemyno mastu. Tačiau neįvertinus augmenijos atsako gaunamas modeliavimo rezultatas gali smarkiai skirtis nuo realybės“, – aiškino mokslininkas.

Todėl Y. Li su kolegomis modeliavo, kas nutiktų, jeigu vėjo ir saulės generatoriai uždengtų daugiau nei 9 mln. kvadratinių kilometrų Sacharos dykumos. Mokslininkų skaičiavimais, per metus vėjo jėgainės tokiame plote generuotų 3 teravatus elektros energijos, saulės energijos kolektoriai surinktų dar 79 teravatus.

Tai – milžiniškas energijos kiekis. Vieno teravato pakanka, kad vienu metu degtų apie 10 mlrd. 100 vatų lempučių.

„2017 metais pasaulinis energijos suvartojimas tebuvo 18 teravatų, taigi, neabejotinai, tai yra kur kas daugiau energijos nei šiuo metu reikia planetoje“, – sakė Y. Li. Modelis taip pat parodė, kad vėjo jėgainės sukelia vietinį temperatūros padidėjimą.

„Naktimis būtų šilčiau, nes vėjo turbinos paskatina vertikalų oro masių maišymąsi ir žemyn patrauktų šiltą orą iš aukščiau“, – rašoma tyrimo ataskaitoje.

Be to, vietovėse, kur esama vėjo turbinų, kritulių kiekis per dieną išaugtų vidutiniškai 0,25 mm.

Sahelio regione kritulių būtų dar daugiau – vietovėse su vėjo jėgainėmis jų padaugėtų vidutiniškai 1,12 mm per dieną, o tai smarkiai padėtų vietinei augmenijai, tvirtina mokslininkai. Papildomi 200–500 mm kritulių per metus Sahelyje būtų pakankami, kad šis regionas nebebūtų vadinamas dykuma (pagal mokslinį apibrėžimą dykumose iškrenta iki 250 mm kritulių per metus).

Saulės jėgainės taip pat teigiamai paveiktų temperatūrą ir kritulius, pažymi mokslininkai.

„Nustatėme, kad didelius plotus užimantys saulės ir vėjo jėgainių masyvai gali atnešti daugiau lietaus ir paskatinti augmenijos vešėjimą šiuose regionuose. Kritulių padidėjimas yra sudėtingos žemės–atmosferos sąveikos, atsirandančios dėl tamsesnių paviršių, kuriuos sukuria saulės kolektorių ir vėjo turbinų masyvai, pasekmė“, – sakė tyrimo bendraautorė, Merilendo universiteto atmosferos ir vandenynų mokslo profesorė Eugenia Kalnay.

Jeigu šiame modelyje numatytos sąlygos kada nors būtų realizuotos tikroje dykumoje, „padidėjęs lietingumas ir suvešėję augalai, o taip pat švari elektros energija, būtų naudingi žemės ūkiui, ekonominei raidai ir socialinei gerovei Sacharos, Sahelio, Artimųjų rytų bei kituose kaimyniniuose regionuose“, – sakė Merilendo universiteto gamtos sistemų mokslininkas Safa Motesharrei.