Iškelta dar negirdėta versija, kad Napoleoną Vaterlo iš tikro nugalėjo ne kas kitas, o pats Tamboras, buvęs už 13 000 kilometrų nuo mūšio vietos

Istorinis Napoleono pralaimėjimą galėjo sukelti ugnikalnio išsiveržimas, nutikęs už 13 000 kilometrų ir net prieš du mėnesius iki Vaterlo mūšio.

Legendinis mūšis vyko 1825 liepos 18 dieną dabartinėje Belgijoje ir mokslininkai kelia versiją, kad prie to prisidėjo ir tolimas Tamboro ugnikalnis, išsiveržęs balandį: išsiveržimo nulemti klimato pokyčiai privertė Napoleoną kautis šlapiame, pažliugusiame lauke, kuo neabejotinai pasinaudojo jo priešininkai.

Ugnikalnio išsiveržimas gali išspjauti pelenus iki antrojo atmosferos sluoksnio – stratosferos, esančios 50 km. virš jūros lygio. Ilgainiui dujos, pasklidusios su išsiveržimu gali suformuoti aerozolius – oro dalelytes – kurie gali išskaldyti Saulės šviesą ir laikinai pakeisti visos planetos klimatą.

Bet Imperijos koledžo Žemės mokslų ir inžinerijos vyresnysis dėstytojas Matthew Genge’as pasakoja, kad išskirtinai galingi išsiveržimai taip pat gali sukurti elektrinį krūvį, kuris daleles gali iškelti dar aukščiau – iki jonosferos, esančios nuo 80-1000 km aukštyje. O patekusios į jonosferą, elektra įkrautos dalelės gali toliau keisti klimatą. Ir būtent tai ir nutiko su Tamboros išsiveržimu – jis „užtrumpino“ atmosferą ir suformavo orus Europoje, kurie privertė Napoleono karius iki kelių braidyti po purvą.

„Metai be vasaros“

Pasak JAV Nacionalinio atmosferos tyrimų centro, Tamboros ugnikalnio išsiveržimas, trukęs ketverius mėnesius ir prasidėjęs 1815 balandžio 5 d., yra didžiausias ugnikalnio išsiveržimas rašytinėje žmonijos istorijoje. Išsiveržimas pražudė apie 100 000 žmonių Sumbawos saloje, o taip pat sutelkė tiek pelenų, kad šie sugriovė netoliese esančius pastatus.

Mokslininkai jau seniai žinojo, kad Tamboros išsiveržimas drastiškai pakeitė visos Žemės klimatą. Dalelės stratosferoje keliavo po visus Žemės kampelius, kas galiausiai lėmė tuometinės vidutinės pasaulinės temperatūros sumažėjimą trimis Celsijaus laipsniais. Europoje ir Šiaurės Amerikoje niūrūs, šalti orai laikėsi mėnesius, ir 1816-ieji tapo žinomi „metais be vasaros“.

Bet pasiekti šiam efektui prireikė mėnesių, ir iki šiol buvo manoma, kad neįprastai drėgni orai 1815-ųjų pavasarį su šiuo išsiveržimu nebuvo susiję, teigia. M.Genge’as. Bet jo nauji atradimai elektrinėse jėgose ir išsiveržimuose rodo priešingai. Mokslininkas pademonstravo, kad vulkano garai su stipriu neigiamu krūviu ir dalelės atstumia vieni kitus, ir taip dalelės yra išstumiamos į jonosferą. „Efektas veikia labai panašiai kaip ir tu magnetai, stumiantys vienas kitą, kai jų poliai sutampa“, – aiškina mokslininkas.

M.Genge’o teigimu, globalių 1815-ųjų orų duomenys yra gana skurdūs, tad daryti tokias išvadas vien iš tuometinio įvykio sudėtinga. Bet mokslininkas sako, kad galima remtis kitu galingu išsiveržimu, nutikusiu 1883 m. – taip pat Indonezijoje esančiu Krakatau, kuris taip pat paliko jonosferos sutrikdymo pėdsakus ir orų pokyčius po išsiveržimo.