Suomiška gyvenimo meno versija. Kaip teisingai gerti namie vienam

Kalsarikännit – ne šiaip užsiėmimas. Tai – filosofija, asmenybės būsena, kelias į laimę.

Prieš keletą metų visi įsimylėjo į hjuge – danų ir norvegų kalbų žodį (hygge), reiškiantį jaukumo, komforto ir ramybės pojūtį. Kai už lango dargana, o jūs, susisukęs į vilnonį pledą, sėdite patogiame krėsle su įdomia knyga rankose – tai yra hjuge. Ir kai apsilankėte pas artimus draugus ir visi drauge veikdami ką nors paprasto, jaučiate atsipalaidavimą, ramybę ir džiaugsmą, – tai irgi tas pats. Tačiau dabar hjuge vietą užleidžia kitai skandinaviškai koncepcijai – suomiškam kalsarikännit.

Pažodžiui kalsarikännit galima išversti „prisigėrimas vienais apatiniais“ arba plačiau: „prisigėrimas vienam namie vienais apatiniais“; kalbantieji angliškai paaiškinimui sugalvojo trumpesnį tos pačios reikšmės žodį – pantsdrunk. Tačiau, kaip ir hjuge atveju, žodis kalsarikännit reiškia daugiau, nei tiesiog proceso žymėjimą. Kalsarikännit – ne tik laisvalaikio užsiėmimas, bet ir sielos būsena, kai gerai jautiesi, veikdamas būtent tai, ką nori (taip geri namie vienais apatiniais), kai niekam nieko neprivalai, kai tu – tai tu, tikras ir patenkintas. Kalsarikännit – kelias į laimę.

Ši koncepcija taip įsišaknijusi suomių kultūroje ir ją atspindi, kad 2016 metais tapo užsienio politikos dalimi. Viena užsienio reikalų ministerijos padalinys rubrikoje „Ką reikia ir ko nereikia žinoti apie Suomiją“ oficialioje šalies interneto svetainėje publikavo emodžį kuriame pavaizduoti krėsluose įsitaisę žmogeliukai vienais apatiniais: vyriškis su alaus bokalu, moteris su vyno taure. Aprašyme dėstoma: „jausmas, kai rengiesi gerti namie vienais apatiniais ir neketini niekur eiti“. Beje, netgi vienam gerti reikia teisingai.

Knygos apie kalsarikännit autorius ir žurnalistas Miska Rantanen straipsnyje Guardian rašo, kad šis reiškinys – labai demokratiškas. Dėl jo nereikia atsisakyti mažų džiaugsmų, išlaidos – minimalios ir neįpareigoja gerai atrodyti ir socializuotis. Kalsarikännit ⁠– pasipuikavimo ir pretenzingumo priešingybė, jo esmė – būti savimi neapsimetinėjant ir nesižvalgant į kitų nuomonę. Tuo pačiu, tai – ideali adaptacija prie šalies gyvenimo sąlygų. Dauguma Suomijos miestų suprojektuoti horizontaliai, didelę teritoriją užima plačiai išsibarstę atskiri neaukšti nameliai, o gatvėse didelę metų dalį tamsu ir šalta; tokiomis sąlygomis naktį grįžti iš svečių – menkas malonumas, ir gerokai išmintingiau visai iš namų neiti.

Šiuolaikinį požiūrį į kalsarikännit lėmė savos socioekonominės sąlygos. 1917 metais tapusi nepriklausoma nuo Rusijos, Suomija buvo skurdi agrarinė, žemo gyvenimo lygio ir neilgos tikėtinos gyvenimo trukmės šalis. Vos per šimtmetį ji tapo viena iš turtingiausių postindustrinės ekonomikos pasaulio valstybių. 2018 metais Suomija tapo laimingiausia šalimi, su aukščiausiais stabilumo, saugumo ir visuomenės progreso rodikliais. Suomijoje žemas korupcijos lygis, pasitikima policija, bankai patikimi, nemokamas švietimas ir medicinos paslaugos. Jie išmoko rūpintis savimi. Gebėjimas niekur neskubėti ir praleisti vakarą namie vienais apatiniais – ne tiek tingulio, kiek rūpinimosi pasireiškimas. Tai – iš vidinė ramybės kylantis požiūris į gyvenimą.

Tačiau, pažymi Rantanenas, kalsarikännit stiliaus vakarą nebūtina praleisti vienam, o ir alkoholis nėra būtinas, jeigu jo nemėgstate. Kalsarikännit galima mėgautis ir su puodeliu arbatos artimo draugo, buto kaimyno ar giminaičio kompanijoje. Darant viską tinkamai, toks naminis poilsis suartins žmones ir pagilins santykius. Nors iš pradžių kalsarikännit ir buvo tapatinamas su vienatve ir išgėrimu, svarbiausia – ne tai, o visiško komforto pojūtis.

Kad kalsarikännit pavyktų, reikia truputį pasirengti – apsirūpinti alumi, vynu ar kitu mėgiamu gėrimu, traškučiais, krekeriais, šokoladu ir susirasti gerą vakaro filmą. Grįžus namo iš darbo, reikėtų nusimesti viršutinių rūbų sluoksnį, esminė taisyklė – neturi likti nė vienos nors truputį nekomfortiškos garderobo detalės. Marškiniai, kelnės, kojinės tampria gumele – tokių dalykų neturi likti, ir šiaip, kuo mažiau rūbų, tuo geriau. Ir, pagaliau, maloniausia dalis: ištraukti iš šaldytuvo iš anksto atvėsintą alų (ar atsidaryti vyną), įsitikinti, kad užkandžiai ir televizoriaus valdymo pultelis pasiekiami ranka nepakylant iš vietos, ir su giliu palengvėjimo atodūsiu išsitiesti krėsle ar ant sofos. Tuo pat metu, atjungus visus darbinius pranešimus, galima be kokio nors ypatingo tikslo spoksoti išmaniojo telefono ekranan.

Šio proceso esmė – nejausti apmaudo, negalvoti, kad kažkur kažkam gali būti geriau, nei dabar – jums. Žmogus namie lieka ne dėl to, kad neturi planų: tai ir buvo jo planas. Kalsarikännit – ne veiksmas, o proto būsena. Ją pasiekėte, jei iš anksto mėgaujatės, kaip galų gale galėsite sėdėti namie ir tiesiog nieko neveikti, prieš nieką nesiteisinandami. Pasiekėte ją, jeigu žinote, kad draugai kažkur eina, o paskui jiems teks belstis namo šalta gatve, – o štai jūs jau čia ir jums gera.

Kalsarikännit filosofijos ištakos nėra gerai žinomos. Yra versija, kad ši tradicija radosi senų senovėje, kai suomių buvo santykinai nedaug ir gyveno jie gan atsiskyrėlišką gyvenimą per dešimtis kilometrų viena nuo kitos nutolusiuose namuose. Siekdami nors kaip paįvairinti ilgus ir šaltus žiemos vakarus, jie pigiausiu alkoholiu pasiekdavo būseną, kai viskas aplink būdavo visiškai nebesvarbu. Tai buvo pasaulio pradanginimo būdas.

Jei taip ir yra, tai kalsarikännit esmės ir reikšmės transformacija nusipelno dar didesnės pagarbos: šalis sugebėjo su humoru pažvelgti į niūrų savo praeities elementą ir pavertė jį kaimynų susižavėjimo ir pavydo objektu. Dabar išgertuvės vienam – meilės sau , o ne beviltiškumo išraiška, paaiškina Rantanenas. „Suomijoje kalsarikännit laikoma atsigavimo ir būsimus sunkumus padėsiančių įveikti naujų jėgų įgavimo keliu. Tai padės pasiekti sveikesnį, įdomesnį ir mažiau streso suteikiantį gyvenimą“ – rašo jis.