Ar esate pasiruošę vulkaninei žiemai? NASA ieško būdų, kaip suvaldyti „superugnikalnius“ – pasiūlė Jeloustouno ugnikalnį paversti didžiausia geotermine jėgaine pasaulyje

Apie ką pirmiausiai pagalvojate, kai kalba pasisuka apie pasaulio pabaigą? Milžiniškas asteroidas? Pasaulinis karas? Klimato kaita, o gal net ateivių invazija? Kai kurie iš šių dalykų yra labai tikroviški, tačiau po mūsų kojomis yra daug didesnė grėsmė, apie kurią mažai kas žino, bet ji gali sunaikinti žmoniją.

Ir kaip informuoja BBC, net NASA juos laiko viena iš didžiausių natūralių grėsmių žmonijai, tai – superugnikalniai.

Tai, kaip atrodytų tokio superugnikalnio išsiveržimas?

Po Jeloustouno nacionaliniu parku yra didžiulis magmos rezervuaras, dėl kurio šiame parke tiek daug burbuliuojančių geizerių ir karšto vandens baseinų. Būtent šis magmos rezervuaras ir gali sunaikinti žmoniją.

Nors magmos rezervuaras, esantis po Vajomingo nacionaliniu parku, nėra vienintelis potencialus superugnikalnis pasaulyje, Jeloustouno snaudžiantis ugnikalnis yra pasirengęs išsiveržti.

Maždaug kas 100 000 metų Žemėje įvyksta superugnikalnio išsiveržimas, kurio pasekmės būna katastrofiškos. Tad jei Jeloustouno ugnikalnis išsiveržtų, tai sukeltų pasaulinio masto badą ir vulkaninę žiemą (žymus oro temperatūros nukritimas, kylantis dėl ugnikalnio išsiveržimo metu išmestų vulkaninių pelenų ir sieros rūgšties aut. past.).

Remiantis Jungtinių Tautų vertinimais, įvykus tokio lygio nelaimei, žmonijai turimų maisto išteklių pakaktų tik 74-oms dienoms.

Kaip išvengti šios katastrofos?

Kuo labiau kaista ugnikalnis, tuo daugiau dujų jis pagamina. Magma toliau tirpsta, o plotas virš magmos ežero pakyla. Ir kai temperatūra viršija tam tikrą ribą – sprogimas tampa neišvengiamybe. Tad logiškas sprendimas būtų atvėsinti superugnikalnį.

Norint atvėsinti ugnikalnį, reikėtų labai didelio kiekio vandens, kuriuo, teoriškai, turėtų būti maitinamas ugnikalnis. Tačiau praktiškai yra neįmanoma įgyvendinti tokį planą.

„Didelio dirbtinio vandens kanalo statybos į kalnuotą regioną būtų labai brangus ir sudėtingas projektas, o ir žmonės visai nenorės, kad tokiu būdu būtų naudojamas jų vanduo“, – BBC sakė NASA „Jet Propulsion Laboratory“ mokslininkas Brian‘as Wilcox‘as.

„Žmonėms pasaulyje ir taip pradeda trūkti vandens, tad toks projektas, kuriame superugnikalnio vėsinimui būtų naudojamas vanduo (labai dideli jo kiekiai aut. past.), sulauktų daugybės prieštaringų vertinimų“, – pridūrė Brian‘as.

Tačiau NASA turi planą

NASA turi alternatyvų sprendimą: gręžti gilyn į superugnikalnį ir pasiekus 10 kilometrų gylį bei užtikrinant aukštą slėgį pradėti pumpuoti vandenį. Tai lėtai, bet kasdien vis po truputi mažintų temperatūrą.

Taip pat yra labai svarbu gręžti ne tiesiai per magmos rezervuarą, o ugnikalnio pakraštyje. Kitu atveju, tokie veiksmai netgi paskatintų ugnikalnio išsiveržimą. Visgi, fantastinių filmų scenarijų primenantys NASA planai gali ir likti tik teorijomis, nes jų įgyvendinimo kaštai milžiniški – 3,46 mlrd. JAV dolerių (2,99 mlrd. eurų aut. past.).

Tačiau jei pradedame galvoti apie tai, kad ilgainiui tai leistų išvengti pasaulinio lygio katastrofos ir bado, tokios išlaidos jau neatrodo tokios ir didelės.

Be to, šis planas turi ir dar vieną privalumą: „atlikus šiuos darbus, ugnikalnį būtų galima panaudoti, kaip geoterminę jėgainę, kuri gamintų elektros energiją itin konkurencingomis kainomis. Maždaug 0,1 JAV dolerio už kWh (0,09 euro centai aut. past.)“.

Geoterminę energetiką vystančioms kompanijoms reikėtų paskatinimo, kad jos padarytų tokius gilius gręžinius ir pradėtų naudoti karštesnį vandenį, nei kad naudoja įprastai. Tačiau pati NASA idėja yra labai įdomi ir finansiškai naudinga, kadangi investuoti pinigai grįš per parduodamą elektros energiją. Ir labai tikėtina, kad šis energijos šaltinis veiks kiaurą parą dar bent kelias dešimtis tūkstančių metų.

NASA taip pat perspėjo, kad „Jeloustouno ugnikalnis išsiveržia maždaug kas 600 000 metų ir taip, nuo paskutiniojo išveržimo jau praėjo būtent tiek metų. Tad ši žinia turėtų mus paskatinti imtis veiksmų.“