Tai kas darosi Kinijoje, sunku suvokti protu: žengtas dar vienas žingsnis link totalios kontrolės ir tarpusavio sekimo – ar norėtumėte tai patirti savo kailiu?

Dauguma šalies gyventojų nedvejoja, kad visuotinė kontrolė gali padėti sukurti visuomenėje pasitikėjimo atmosferą

Kinijoje žengtas dar vienas žingsnis link totalios kontrolės ir tarpusavio sekimo. Kinijos rytuose esančioje Hebei provincijoje paleista WeChat bazėje veikianti programėlė„Piktybinių skolininkų žemėlapis“. Ji rodo, ar netoliese – 500 metrų spinduliu – yra skolų nemokančių žmonių, ir pateikia jų asmeninius duomenis (vardą ir adresą).

Programėlę sankcionavęs vietinis teismas pareiškė, kad ji skatins „visuomeninį pasitikėjimą“. Remiantis oficialia formuluote, „ji padės palaikyti visuomenės sąžiningumą ir apribojimus praradusiems reputaciją“.

Kam visa tai? Viena iš funcijų – pranešimų skatinimas. Jei žmogus pastebės, kad netoliese esantis skolininkas nusipirko dar ką brangaus, gali apie pranešti – irgi per programėlę. Tiesa, sistema, panašu, į individualius skirtumus neatsižvelgia. Kaip pažymi tyrėja iš Melburno universiteto Delia Lin, tie, kurie skolų nemoka dėl skurdo, lygiai taip pat taps „sekimo ir viešo pasmerkimo“ objektais.

Kinijos socialinės kontrolės sistema – naujausių technologijų naudojimas duomenų apie gyventojus rinkimui – baugina daugelį užsieniečių. Tačiau pačioje Kinijoje „socialinio reitingo“ sistema populiari. Kai kuriuos vilioja už „gerą elgesį“ žadami apdovanojimai (ypač, kai bausmės visu mastu netaikomos). Tačiau ne menkesnė priežastis yra tai, kad visuomenei trūksta pasitikėjimo. Dėl to žmonės palaiko jį užtikrinti padedančią sistemą – netgi savo privatumo kaina.

Kas sakė, kad vyriausybė negeba kurti inovacijų? Viename Kinijos mieste neseniai pradėjo veikti programėlė, pranešanti, jei netoliese yra žmogus, patekęs į nemokių asmenų „juoduosius sąrašus“. Norite sužinoti, ar kavinėje prie gretimo staliuko sėdintys lankytojai turi neapmokėtų baudų? „Piktybinių skolininkų žemėlapis“ pasakys. Galite šia žinute pasidalinti socialiniuose tinkluose ir netgi – jei norite – pranešti valdžiai.

Tai atrodo kaip antiutopija. Tai tiesiog gąsdina. Tačiau Kinijoje tokie dalykai populiarūs. Gyventojai jau pritarė valstybinėms ir privačioms sistemoms, kurios renka ir platina duomenis apie žmonių elgesį – tiek realų, tiek virtualų. Iš šono tai atrodo kaip skaitmeninis kalėjimas, tačiau viduje „socialinio kreditinio reitingo“ sistema laikoma pasitikįjimo – kurio šalyje trūksta – šaltiniu. Ir žmonės, panašu, mano, kad nuolatinis sekimas ir privatumo netekimas nėra pernelyg didelė kaina.

Kinijoje, kaip ir kitose besivystančiose šalyse, ekonomika augo sparčiau už pasitikėjimą tarp piliečių ir verslo palaikančias institucijas. Galima prisiminti kad ir skandalą su kinišku pienu, kai gamintojai į jį pridėdavo melamino, dėl ko produktai – taip pat skirti ir vaikams – tapdavo pavojingi sveikatai. Nuo to laiko praėjo jau 10 metų, tačiau daugelis tėvų vis dar vengia vietinės gamybos pieno. Tuo tapu Kinija vadinama pasauline padirbinių sostine. Kai kurios stambios kompanijos – Alibaba, Tencent, Pinduoduo – garsėja kaip platformos, kuriose intensyviai vyksta prekyba falsifikatais.

Ne ką geresnė situacija ir buitiniame lygyje. Sukčiavimas ir aferos (taip pat ir pažinčių sferoje) – nuolatinė vietinių žinių tema. Nuo apgavysčių kenčia atskiri asmenys ir ištisos šeimos. Tai irgi augina tarpusavio įtarumą.

Tame valdžia įžiūri ne tik socialinę problemą. Vartojimu paremtai ekonomikai, kokia yra Kinijoje, reikia vartotojų, galinčių gauti kreditą. Prieš keletą metų vyriausybė pateikė kūrimo gaires „socialinių kredito reitingo sistemoms“, turinčioms pasitikėjimo vertų asmenų skatinimo ir kitų baudimo mechanizmus.

Dabar Kinijoje veikia daugiau nei 40 tokių sistemų. Kai kurios iš jų – privačios. Alibaba padalinys Sesame Credit renka ir apibendrina iš kompanijos teikiamų paslaugų tarnybų renkamus duomenis – mokėjimo istoriją, internete praleistą laiką, ir taip toliau (remiantis šiais rodkliais sudaromas reitingas gali palengvinti kredito gavimą ir suteikti kitokios naudos). Kitas sistemas valdo vyriausybė – pavyzdžiui, sudaro teismo paskirtų mokėjimų neatlikusiųjų sąrašus. Tokie žmonės gali susidurti su daugybe apribojimų: juos gali atsisakyti apgyvendinti brangiuose viešbučiuose, o jų vaikų gali nepriimti į prestižines mokyklas (jie irgi rodomi „Piktybinių skolininkų žemėlapyje“).

Tačiau visa tai visuotino pasipiktinimo nekelia. 2018 metais atlikta apklausa parodė, kad prie komercinių socialinio reitingo sistemų prisjungę 80 % respondentų (populiariausia buvo Sesame Credit). Dauguma apklaustųjų pareiškė palaikantys tokius modelius. Ir pažymėtina, kad stipriausias palaikymas buvo užfiksuotas tarp labiau išsilavinusių ir geriau aprūpintų miesto gyventojų – demografinėje grupėje, kuri dažniau asocijuojama su tokiomis liberaliomis vertybėmis, kaip asmennio gyvenimo neliečiamumas.

Gali būti, kad daugelis paprasčiausiai nesusimąsto apie pasekmes, kurias gali sukelti kasdienio jų gyvenimo duomenų kaupimas. Tuo pat metu 76 % respondentų pareiškė, kad „tarpusavio nepasitikėjimas“ – viena iš kinų visuomenės problemų. Jų nuomone, socialinio reitingo sistemos čia gali padėt.

Tokių sistemų palaikymas didžia dalimi kyla iš matančių jose privalumus – galimybę gauti kreditą, išsinuomoti mašiną be užstato ar įvertinti pažinčių svetainėje sutikto žmogaus kredito reitingą. Tokie privalumai laikomi pakankamai vertingais, kad vertėtų už juos mokėti privatumu – juolab, kad jo vertė šalyje ir šiaip ne itin aukšta.

Žinoma, tai nereiškia, kad tokios sistemos tiks visiems. Jeigu – arba kai – Kinijos vyriausybė nuspręs apjungti jas į vieną modelį, vertinsiantį žmones pagal daugybę kriterijų (ir galbūt atsižvelgsiantį į disidentiškas pažiūras) ir bausti už nepakankamą lojalumą, idėja savo populiarumą gali ir prarasti. Vargu, ar netgi pripratusieji prie autoritarinės valdžios panorės, kad jų gyvenimas priklausytų nuo reitingo.