Kodėl žmonės geria kitų gyvūnų pieną? 10 tūkst. metų istorija ir kaip tai paveikė žmogaus evoliuciją

Tai, kad tiek daug suaugusių žmonių geria pieną, geriau pagalvojus yra keista. Pienas yra skystis, kurį karvės ar kiti gyvūnai organizmuose gamina savo jauniklių maitinimui, ir jis, žvelgiant tiesiogiai, nėra skirtas žmonėms. Mes turime įdėti nemažai pastangų, kad pamelžtume gyvūną ir gautume pieno savo reikmėms.

Dalis žmonių negali suvirškinti gyvūninės kilmės pieno ir todėl pieno bei jo produktų apskritai nevartoja arba renkasi augalinės kilmės pieną iš sojos, migdolų ar pan. Tačiau kodėl tokių žmonių – tik dalis? Kokie evoliuciniai procesai lėmė, kad daug žmonių vis dėlto gali gerti gyvūninės kilmės pieną? Tai nagrinėjo BBC žurnalistas Michaelas Marshallas.

Pienas – naujas įprotis

Vertinant iš kelis šimtus tūkstančių metų siekiančios žmonijos istorijos perspektyvos, pieno gėrimas yra gana naujas įprotis. Dar prieš maždaug 10 tūkst. metų žmonės pieno beveik negėrė.

Ir tai suprantama. Esama biologinių priežasčių, kodėl gerti gyvūninės kilmės pieną yra keista. Piene esama tam tikros rūšies cukraus, vadinamo laktoze. Tai kitoks cukrus negu tas, kuris yra randamas vaisiuose ar kituose natūraliai saldžiuose produktuose.

Kol dar esame kūdikiai, mūsų organizmų žarnų ląstelės gamina ir išskiria specialų fermentą, vadinamą laktaze, kuris leidžia mums suvirškinti laktozę. Kitaip mes negalėtume gerti motinos pieno.

Tačiau šiek tiek paaugus, dalies žmonių organizmai laktazę gaminti nustoja – už tai atsakingas genas „išsijungia“. Nesant laktazės, organizmas negali tinkamai suvirškinti piene esančios laktozės. Jei toks žmogus išgers pieno, jis patirs tokius nemalonius simptomus kaip pilvo pūtimas, skausmingi spazmai ar net viduriavimas.

Pirmieji žmonės, kurie pieną gėrė reguliariai, buvo žemdirbiai ir galvijų augintojai vakarų Europoje – kitaip tariant, žmonės, kurie pirmieji prisijaukino gyvūnus, tarp jų ir karves. Galima spėti, kad visi jie masiškai patyrė aukščiau minimus simptomus.

Tačiau kai kurių europiečių DNR pasireiškė mutacija – laktazės gaminimą prižiūrintis genas „neišsijungdavo“ dar ankstyvoje vaikystėje. Tokie žmonės išsaugodavo galimybę gaminti laktazę ir jiems suaugus. Tad jie galėjo gerti pieną ir nepatirti jokio šalutinio poveikio.

Pasak 2017 m. Prancūzijos mokslininkų paskelbto mokslinio darbo, DNR tyrimai rodo, kad maždaug 5000 m. pr. Kr. daugelio pietų Europos gyventojų organizmai jau galėjo skaidyti laktozę ir jiems suaugus. Maždaug 3000 m. pr. Kr. ši savybė plačiai paplito ir likusioje Europos dalyje.

Žmonėms, kurių organizmai galėjo ir suaugus skaidyti laktozę, evoliucija buvo palankesnė. Ir dabar šiaurės Europoje laktozę toleruoja per 90 proc. žmonių. Kai kuriuose kraštuose Afrikoje ir vidurio Rytuose statistika yra panaši. Neatsitiktinai būtent šiuose kraštuose gyvūninės kilmės pieno ir jo produktų vartojimas yra paplitęs itin plačiai.

Tačiau kituose pasaulio kraštuose yra kitaip. Didelėje dalyje Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos populiacijų genų mutacija, kuri leistų jų organizmams skaidyti laktozę ir suaugus, masiškai taip niekada ir neįvyko. Šiuose kraštuose gyvūninės kilmės pienas ir pieno produktai iki šiol nėra populiarus dalykas.

Paprastai pasakius, kai tam tikrą mutaciją turintys organizmai įgyja pranašumą prieš mutacijos neturinčius organizmus ir dažniau susilaukia palikuonių, laikui bėgant, per dešimtis ar šimtus kartų mutacija pamažu paplinta vis didesnėje populiacijos dalyje, o galiausiai ir tampa norma. Todėl kyla klausimas – kodėl vienuose kraštuose, pavyzdžiui, Europoje mutacija, leidusi gerti gyvūnų pieną ir nepatirti šalutinio poveikio, buvo evoliuciškai naudinga ir galiausiai išsivystė didžiajai daliai gyventojų, o kituose – ne?

Priklauso ne tik nuo gyvenimo būdo

Pasak genetikų, vienas pagrindinių tai lėmusių veiksnių buvo pats bendruomenės gyvenimo būdas. Bendruomenės, kurios užsiėmė gyvulininkyste, šią savybę galiausiai įgydavo, o medžiotojų-rinkėjų bendruomenės arba bendruomenės, kurios užsiėmė tik žemdirbyste, bet ne gyvulininkyste – ne.

Tai logiška – tik žmonėms, kurie nuolat turėjo galimybę gauti gyvūninės kilmės pieno, tokia mutacija galėjo išsivystyti. Tačiau vien to neužteko – dalis populiacijų, užsiimančių gyvulininkyste, gebėjimo skaidyti laktozę taip ir neišvystė. Geras to pavyzdys – kai kurios klajoklių piemenų bendruomenės Mongolijoje.

Jose gebėjimas toleruoti laktozę yra ypatingai žemas, nors pieno produktai jų gyvenimuose vaidina labai svarbų vaidmenį. Tokių bendruomenių atstovai problemą sprendžia, pavyzdžiui, iš pieno gamindami sūrį, kuriame laktozės kiekis daug mažesnis.

Tai parodo, kad problema – sudėtingesnė, todėl mokslininkai kelia naujas teorijas. Viena jų teigia, kad europiečiams pieno gėrimas ne tik leido papildyti racioną papildomu maisto produktu, bet ir atnešdavo naudos sveikatai – karvių piene esantys antikūnai padėdavo europiečiams apsisaugoti nuo ligų, kuriomis galima užsikrėsti nuo naminių gyvulių, tokių kaip juodligė.

Dar viena teorija teigia, kad mažą laktozės toleravimą kai kuriose bendruomenėse gali lemti tiesiog nelaimingas atsitiktinumas, arba, tiksliau, laimingo atsitiktinumo nebuvimas. Tam, kad populiacijoje paplistų mutacija, leidžianti ir praėjus kūdikystei skaidyti laktazę, pirmiausia tokia mutacija apskritai turi atsirasti bent keliuose jos individuose. Be to, tie individai turi susilaukti palikuonių.

Dabar tai sunkiai suprantama, tačiau prieš kelis tūkstančius metų, kai bendruomenės buvo daug mažesnės ir daug daugiau žmonių mirdavo vaikystėje, kai kuriose bendruomenėse reikiama laktozės toleravimui mutacija neįvykdavo arba neišplisdavo tiesiog dėl to, kad joms nepasisekdavo „laimėti genetinės loterijos“.

Yra ir kitų galimų priežasčių, kodėl vienos bendruomenės laktozę toleruoja geriau negu kitos. Pienas turi naudingų maistinių savybių – jame yra riebalų, baltymų, kalcio, vitamino D. Tačiau kai kurioms bendruomenėms gauti, pavyzdžiui, vitamino D būtent iš pieno galėjo būti svarbiau negu kitoms, nes kitų šio vitamino šaltinių joms trūko.

Be to, pienas gali būti ir tyro vandens šaltinis. Priklausomai nuo to, kur gyveno bendruomenė, tai ir galėjo būti veiksnys.

Apskritai mokslininkai linksta daryti išvadą, kad vienos priežasties, kodėl kai kuriose populiacijose išsivystė genas, leidžiantis gaminti laktazę ir skaidyti laktozę, gali ir nebūti – priklausomai nuo konkrečios bendruomenės, tos priežastys galėjo būti įvairios.

Pienas liks svarbus

Koks likimas pieno laukia ateityje? Ar, vis stiprėjant ryšiams tarp bendruomenių, toleruoti laktozę leidžianti mutacija pamažu paplis visame pasaulyje? O gal priešingai – Vakarų pasauliui vis labiau linkstant atsisakyti pieno ir jį pakeičiant alternatyvomis, laktozės netoleruojančių asmenų skaičius ims augti? Mokslininkai vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą dar neturi.

Tyrimai rodo, kad kai kuriose bendruomenėse gebėjimas toleruoti laktozę vystosi iki šiol. To pavyzdys – Čilės piemenys, kuriems gyvulininkystė yra pagrindinis maisto ir pragyvenimo šaltinis.

Prieš penkis šimtus metų, kai Čilėje pasirodė europiečiai, šio krašto gyventojai visiškai netoleravo laktozės, tačiau dabar pienas vaidina didelį vaidmenį jų gyvenime ir tyrimai rodo, kad net ir dabar pieną toleruojančių gyventojų, keičiantis kartoms, vis daugėja.

Antra vertus, daugelyje Vakarų pasaulio šalių galima stebėti priešingas tendencijas. Pieno iš riešutų, avižų, sojų ir kitų maisto produktų populiarumas auga stebėtinu greičiu, be to, dalis žmonių pieno atsisako ir vardan gaiviųjų gėrimų. Dėl to, pavyzdžiui, JAV, „tradicinio“ pieno populiarumas jau kelis dešimtmečius mažėja.

Visgi mažai tikėtina, kad tokios tendencijos poveikį turės pieno rinkai pasauliniu mastu.Statistika rodo, kad nuo 1998 m. pagaminamo pieno kiekis pasaulyje augo kasmet, o iki 2030 m., lyginant su 2017 m.m turėtų išaugti dar trečdaliu. Tai lemia tai, kad besivystančios šalys, ypač Azijoje, vartoja vis daugiau pieno produktų. Nors, kaip jau minėta aukščiau, daug šių šalių gyventojų laktozės netoleruoja, dalis jų renkasi mažiau laktozės turinčius pieno produktus ar specialiai apdorotą pieną, o dalis netgi susitaiko su nemaloniu šalutiniu poveikiu.

Vietovėse, kur karvių pienas neprieinamas ar labai brangus, dažnai pasirenkamos europiečiui keistai skambančios alternatyvos – pavyzdžiui, lamų pienas. Be to, net ir Vakarų šalyse tai, kad žmonės geria mažiau pieno, dar nebūtinai reiškia, kad jie vartoja mažiau pieno produktų – pavyzdžiui, įvairių jogurtų populiarumas pastaraisiais metais auga. Tad atrodo, kad pienas, kurį gerti įprotį išsiugdėme per tūkstančius metų ir per didelius vargus, liks svarbia mūsų kulinarinio pasaulio dalimi.