Kaip gydytojų išgalvota liga padėjo gelbėti žydus nuo nacių

Kol tūkstančiai žydų nacių okupuotoje Italijoje 1943 metais buvo siunčiami į koncentracijos stovyklas, grupelė disidentų gydytojų sugalvojo būdą, kaip išgelbėti jų gyvybes – sufabrikuoti užkrečiamą ir mirtiną ligą, kad naciai net bijotų būti tame pačiame kambaryje kartu su užkrėstaisiais.

Viskas prasidėjo 1943 metų spalio 16 dieną, kai naciai Romoje įkūrė žydų getą šalia Tiberio upės. Kol žydai buvo varomi į getus, gydytojai slėpė pabėgėlius sienose netoli Fatebenefratelli ligoninės. Būtent tada gydytojai Vittorio Sacerdoti ir Giovanni Borromeo sugalvojo diagnozuoti pabėgėliams išgalvotą ligą. Jie pavadino ją Sindromu K.

Kad viskas pavyktų, naciai turėjo patikėti, kad šie pacientai serga mirtina liga – ir kiekvienas nuo jų apsikrės, jeigu turės bent nedidelį kontaktą. Viename perpildytame traukinyje, kuriame gabenami deportuojami žmonės, vienas ligonis tariamai galėtų užkrėsti visus traukiniu važiuojančius žmones.

Pati Sindromo K idėja kilo Dr. Adriano Ossicini galvoje. Jis buvo antifašistinių pažiūrų gydytojas, kuris žinojo, kad reikia kažkokiu būdu atskirti tikruosius ligonius nuo slepiamų žydų. Išgalvojus netikrą ligą, ši painiava dingo – kai gydytojas ateidavo su Sindromo K pacientu, visi gydytojai žinodavo, kokių priemonių imtis. Sindromas K ligonio istorijoje reikšdavo, kad jis nėra ligonis, o iš tikrųjų yra žydas.

Sindromas K buvo pavadintas pagal nacių karo vado Alberto Kesselringo, kuris vadovavo Italijos okupacijai, pavardę. Raide K prasidedančią pavardę turėjo ir SS vadas Herbertas Kappleris, kuris buvo atsakingas už masines žudynes 1944 metais. Tad pavadinti Sindromą pagal dviejų negailestingų nacių vadų pavardes italų gydytojams atrodė labai logiška.

Žinoma, gydytojai taip pat turėjo pasirūpinti, kad ši liga atrodytų reali – ypač kai naciai atvykdavo į ligoninę ir liepdavo ligoniams išsirikiuoti. Tam gydytojai turėjo net specialius kambarius, skirtus Sindromo K pacientams. Gydytojai informuodavo nacių karius, kad kambariuose gydomi ligoniai serga itin užkrečiama, žmogų subjaurojančia ir mirtina liga.

Nacių kariai labai bijojo užsikrėsti šia liga, todėl net netikrindavo uždarytuose kambariuose esančių žmonių. Žinoma, žydų tarpe būdavo ir vaikų, todėl gydytojai juos pamokydavo kaip stipriai kosėti, kad naciai prie jų net nesiartintų. Tuo tarpu naciai pamanydavo, kad tai vėžys arba tuberkuliozė ir pabėgdavo tarsi zuikiai.

Šis planas buvo atskleistas tik po pusės amžiaus, o gydytojų poelgis buvo pripažintas kaip išgelbėjęs daug gyvybių. G.Borromeo buvo apdovanotas „tautų teisuolio“ titulu. Jis taip pat organizuodavo žydų pervežimus iš geto į Fatebenefratelli ligoninę – kur jiems būdavo žymiai saugiau.

Tikslus Fatebenefratelli ligoninėje išgelbėtų žydų skaičius nėra žinomas – tačiau jų turėjo būti keliasdešimt, o joje dirbusių gydytojų greitas mastymas buvo vilties žiburys laikais, kai vilties nebuvo daug.