Įsakė nužudyti savo motiną, o kitus sudegindavo gyvus: žiauriausias Romos imperatorius istorijoje?

Romos imperatorius Neronas yra žinomas dėl daugelio dalykų. Pirmiausiai, jis yra liūdnai pagarsėjas kaip vienas žymiausių padegėjų istorijoje. 64 mūsų eros metais jis, kaip spėjama, sukėlė gaisrą, kurio metu sudegė pusė Romos. Tiesa – šis faktas yra ginčytinas ir niekas tiksliai negali jo patvirtinti.

Tačiau niekas nesiginčija dėl jo žiaurumo, o ypač – persekiojant anktyvųjų krikščionių bendruomenes. Neretai krikščionys būdavo sugaunami, išmirkomi alyvoje ir padegami gyvi, o pats Neronas stovėdavo minioje ir stebėdavo, kaip jie dega ir kankinasi. Jo žiaurumas pasireikšdavo ir artimųjų tarpe – jis įsakė nužudyti savo paties motiną. Imperatorius taip pat pasmerkė myriop savo pirmąją žmoną – o antrąją mirtinai suspardė.

Tiesa, tai tokie žiaurumai anais laikais nebuvo jokia anomalija, dauguma Romos imperatorių pasižymėjo brutalumu. Todėl Neroną labiau išskyrė jo mėgavimasis malonumais. Laikui bėgant, Nerono gyvenimas tapo vis keistesnis – netgi absurdiškas.

Neronas turėjo didžiulę aistrą klasikinėms graikų sporto šakoms bei menui. Jis mėgdavo dainuoti, vaidinti, rašyti poeziją, groti lyra, taip pat lenktyniauti žirgais. Iš pradžių jis pasitenkindavo vaidindamas ar dainuodamas privačioms auditorijoms. Šie pasirodymai nebuvo keisti, tačiau laikui bėgant jie ėmė šokiruoti Romą. Augant Nerono pasitikėjimui ir egoizmui, jis ėmė rengti viešus pasirodymus.

Tuo metu jie sukėlė tikrą skandalą. Dainavimas, vaidinimas ir grojimas viešumoje nebuvo elgesys, kuriuo pasižymėdavo Romos aukštuomenė. Tad tokie Romos imperatoriaus pasirodymai buvo laikomi itin gėdingais. Tačiau 64 mūsų eros metais, praėjus 10 metų nuo savo valdymo pradžios, Neronas surengė pirmąjį viešą pasirodymą. Dauguma tokį jo elgesį laikė imperatoriaus nusižeminimu.

Neužilgo žemės drebėjimas sunaikino teatrą, kuriame vaidino Neronas – ir visuomenė buvo įsitikinusi, kad dievai parodė, kaip Neronas juos įžeidė. Tačiau tai imperatoriaus nė kiek nepaveikė ir po metų jis vėl surengė pasirodymą – tik šįkart jau pačiame Romos mieste, tokiu būdu tik dar labiau eskaluodamas konfliktą, kilusį tarp jo ir Romos senato.

Tiesa, jo vieši pasirodymai buvo niekis palyginus su tuo, kas nutiko po kelių metų Olimpinių žaidynių metu. Nors žaidynės 67 metais vykti neturėjo, jis privertė pakeisti žaidynių datą ir surengti tuo metu, kai jis svečiavosi Graikijoje. Tais laikais Olimpinės žaidynės Graikijoje buvo šventas reikalas graikų kultūroje, tad Olimpinio kalendoriaus keitimas buvo didžiulis įžeidimas graikams. Tuo metu Olimpinės žaidynės nebuvo pasaulinis sporto įvykis, koks jis yra šiandien – jų metu net buvo atliekamos religinės apeigos. Tad jų reikšmę graikams suprasti nesunku.

Tačiau Neronas ne tik pakeitė Olimpinių žaidynių datą, bet ir pobūdį, pristatydamas menines rungtis – tokias, kaip grojimas lyra, trimitavimas, vaidinimas, dainavimas ir kita. Visose šiose rungtyse Neronas dalyvavo pats, nors nebuvo gimęs Graikijoje. Žinoma, jis laimėjo visas varžybas, kuriose tik dalyvavo.

Tačiau visa tai dar nebuvo pabaiga. Jis sudalyvavo žirgų vežimų lenktynėse, kuriose buvo leidžiama varžytis su keturiais žirgais – tačiau pats Neronas atvyko net su 10 žirgų. Bijodami jam paprieštarauti, teisėjai leido Neronui dalyvauti lenktynėse. Nepaisant didžiulio pranašumo, Neronas šioje rungtyje pasirodė nekaip. Imperatorius nebuvo panašus į atletą, turėjo antsvorio.

Vos tik prasidėjus lenktynėms, posūkyje jis prarado vežimo kontrolę, stipriai susižeidė ir vos nežuvo. Tačiau nepaisant to, Neronas buvo paskelbtas lenktynių nugalėtoju – nors dėl sužeidimų net nesugebėjo užbaigti lenktynių.

Nėra žinoma, kokių dar planų Neronas turėjo savo vizito Graikijoje metu, tačiau pats vizitas buvo sutrumpintas – kadangi jo patarėjai patarė jam grįžti į Romą, mat prieš jį buvo rezgamas sąmokslas. Neronas į Romą grįžo slapta, niekam nežinant. Tačiau neužilgo jis buvo surastas. Bijodamas skausmingos ir žiaurios egzekucijos, jis nusprendė nusižudyti.

Tačiau pats to padaryti Neronas nesugebėjo, todėl paprašė savo patarėjo pagalbos. Tai tik dar kartą patvirtino jo egocentriškumą. Sakoma, prieš mirtį jis dar spėjo ištarti: „Koks menininkas žūsta manyje!“.